Rabarbarai (Rheum undulatum L.)

Jų laukinės formos aptinkamos Europos ir Azijos kontinentiniuose rajonuose. Anksčiau rabarbarai buvo žinomi ir vartojami kaip vaistiniai augalai. Kaip daržovė Europoje jie išplito XVIII amžiuje.

Rabarbarai priklauso rūgtinių (Polygonaceae) šeimai. Tai vienanamiai, dvilyčiais žiedais, kryžmiškai apsidulkiantys augalai. Žiedynas – šluotelė. Vaisius – trikampis riešutėlis su sparneliais kampuose. Sėklos (vaisiaus) paviršius tamsiai rudas, matinis, sparneliai šviesiai rudi. Sėklos (vaisiai) vidutinio stambumo (1 g- 75-90 vnt.). Lapalakščiai dideli, lapkočiai stambūs, iki 70 cm ilgio bei 500 g masės. Pirmaisiais metais susiformuoja nedidelė lapų skrotelė. Antraisiais trečiaisiais metais iš viršūninio pumpuro formuojasi žiedstiebis. Skrotelinių lapų pažastyse kasmet išsivysto pumpurai, iš kurių kitais metais išauga nauji lapai ir žiedstiebiai. Kasmet žiedstiebių daugėja. Rabarbarų šaknų sistema stipri, greitai vystosi, įšalis pasiskleidžia 1-1,2 m spinduliu ir pasiekia 2,0-2,4 m gylį.

Rabarbarai vienoje vietoje auginami 10 ir daugiau metų.

Maistui vartojami rabarbarų lapkočiai, iš kurių gaminama kompotas, marmeladas, uogienės, sultys ir vynas.

Organinių rūgščių sudėtis lapkočiuose nevienoda: anksti pavasarį būna daugiau citrinos ir obuolių rūgščių, vėliau pradeda kauptis oksalo rūgštis, kurios daugiausia (0,48%) būna rudenį. Didesnis oksalo rūgšties kiekis žmogui žalingas, todėl į verdamus rabarbarų lapkočius dedama kreidos (1 kg lapkočių 3 g kreidos), kuri oksalo rūgštį neutralizuoja.

Rabarbarams nebūtina daug šviesos. Juos galima sodinti nedideliame pavėsyje, tačiau juose būna daugiau oksalo rūgšties. Šilumos rabarbarams taip pat nelabai reikia: pavasarį jie pradeda želti ir augti anksti, kai kitos daržovės dar neauga. Rabarbarai atsparūs šalčiams, tačiau drėgmės jiems reikia nemažai. Jei augant trūksta drėgmės, lapkočiai apkarsta.

Dirvos dirbimas ir tręšimas.

Rabarbarai gerai auga humusingose, silpnai rūgščiose (pH 5,5-6,0), giliai įdirbtose, pakankamai drėgnose, tačiau neužmirkstančiose priesmėlio ir priemolio dirvose.

Tinkamiausi priešsėliai – sluoksniškai artas juodasis arba užimtasis pūdymas, žiemkenčiai. Kaip daugiametei daržovei, parenkamas į sėjomainą neįeinantis plotas.

Ruošiant dirvą, stengiamasi kuo daugiau sunaikinti piktžolių. Derlių nuėmus, dirva du kartus skutama. Prieš gilųjį rudeninį arimą gausiai tręšiama mėšlu (80-100 t/ha) ir mineralinėmis fosforo bei kalio trąšomis (120-170 kg/ha P,05, 170-240 kg/ha K,O). Pavasarį dirva kultivuojama, akėjama, įterpiamos išbertos azoto trąšos (90-120 kg/ha N).

Daigų auginimas.

Rabarbarai dauginami sėklomis ir šaknimis. Iš šaknų išaugę būna vienodesni. Tačiau dideliam plotui apsodinti reikia daug sodinukų, todėl dažnai dauginama sėklomis (užauginami daigai, o šie sodinami į nuolatinę augimo vietą). Daigynui dirva tręšiama mėšlu (60-80 t/ha) ir mineralinėmis trąšomis (90 kg/ha N, 120 kg/ha P, O, ir 160 kg/ha K,O). Hektarui apsodinti daigais reikia 0,1 daigyno, į kurį pasėjama 2,5-3 kg sėklos.

Sėjama daržovių sėjamosiomis penkių eilių juosta pagal schemą 20×4+52 cm, sėklos įterpiamos 2-3 cm gyliu. Kai išauga 2 tikrieji lapeliai, daigai retinami paliekant tarp jų 15-20 cm tarpus. Per vasarą purenami tarpueiliai ir naikinamos piktžolės.

Užauginti daigai rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje iškasami ir sodinti atrenkami stiprūs, storais lapkočiais. Paprastai tokių būna 50-70%. Atrinktieji daigai pakasami dirvos pakraštyje, kur ateinančių metų pavasarį bus sodinami. Jei dirva paruošta, daigai sodinami tų pačių metų rudenį prieš tai suvolavus dirvą, nes purioje dirvoje daigus šaltis gali iškilnoti. Daigai sodinami 100 – 140×70 cm atstumu tokiu pat gyliu, kaip ir augo. Pavasarį daigai sodinami kuo anksčiau.

Šaknimis dauginama rudenį, nes pavasarį, rabarbarams pradėjus skleisti lapus, šaknų dalyti nebegalima. Trejų ketverių metų derlingų rabarbarų šaknys supjaustomos gabalais taip, kad kiekviename jų būna 1-2 pumpurai, ir sodinama tokiu pat atstumu, kaip iš sėklų išauginti daigai. Šaknys į dirvą įterpiamos giliau, pumpurai turi būti 1-2 cm žemiau dirvos paviršiaus. 

Priežiūra.

Per vasarą dirva purenama, naikinamos piktžolės. Rudenį išberiama tiek pat fosforo ir kalio trąšų, kiek prieš sodinant, ir rabarbarai apkaupiami. Kitų metų pavasarį tręšiama azoto trąšomis (90-120 kg/ha N). Tokiomis trąšų normomis tręšiama kasmet. Organinėmis trąšomis (60-80 t/ha) tręšiama kas antri metai. Antraisiais metais rabarbarai pradeda leisti žiedstiebius. Jie išpjaunami prie pagrindo, kad nesilpnėtų augalai.

Derliaus nuėmimas.

Derlius imamas antraisiais metais po sodinimo. Rabarbarai gausiausiai dera 6-7 metais. Lapkočius pradedama laužti gegužės vidury arba pabaigoje, kai užauga iki 25-30 cm ilgio. Nuėmus pirmą lapkočių derlių, rabarbarai papildomai tręšiami azoto trąšomis (30-60 kg/ha N), supurenami tarpueiliai. Praėjus 18-20 dienų, derlius vėl imamas. Paskutinį kartą jis imamas rugpjūčio pabaigoje. 

Žiemą rabarbarus galima želdinti šiltnamiuose.

Related Post

  • Article By :

  • 11 TAISYKLIŲ, KAIP PAGAMINTI GERĄ KOMPOSTĄ

    1.Kompostuojamos medžiagos niekada nepilti į duobę, nes ji negaus oro. Kompostas be oro- tai puvimas ir smarvė. 2.Nekompostuoti į uždaras […]

  • Česnakų laikymas žiemą

    Vasarinių, skirtų sėklai, galvutes laikyti gerai vėdinamose patalpose, 0-3 °C temperatūroje. Žieminius laikyti 1-3 °C. Jų galvutės turi būti nesuirusios, […]

  • Pavasarinė sėja ir sodinimas

    Sėjos būdai. Į ploto vienetą turi būti pasėta tiek sėklų, kad užaugtų optimalus augalų skaičius. Sėjamos sėklos kiekis priklauso nuo […]

  • kaip auginti pomidorus Pomidorų Daigų Priežiūra

    Šio darbo sodininkai mėgėjai dažniausiai imasi labai entuziastingai. Pavasarį sode dar per šalta ką nors daryti, o štai namuose auginti […]