Kelių atmainų laukinės rūgštynės auga Europoje ir Lietuvoje. Manoma, kad rūgštynės yra vienos 
iš seniausiai maistui vartojamų augalų. Jos minimos senovės graikų ir romėnų raštuose. Europoje rūgštynės Viduramžiais buvo plačiai auginamos ir vartojamos.
Rūgštynės priklauso rūgtinių (Polygonaceae) šeimai. Kultūrinės rūgštynės yra dviejų formų: stambialapės – plačiais, šviesiai žaliais, rūgštokais lapais ir špinatinės – labai derlingos, stambiais, iki 50 cm ilgio, nerūgščiais arba tik rūgštokais lapais; juose mažiau oksalo, daugiau – obuolių ir citrinos rūgšties. Rūgštynės – kryžmiškai apsidulkinantys augalai. Žiedynas – šluotelė. Vaisius – trikampis riešutėlis. Stambialapių rūgštynių sėklos (vaisiai) smulkios (1 g 300-400 vnt.), tamsiai ruda blizgančia luobele. Špinatinių rūgštynių sėklos stambesnės, šviesiai ruda blizgančia luobele. Nelygu veislė, lapalakštis platus arba smailėjantis.
Pirmaisiais augimo metais susiformuoja lapų skrotelė, antraisiais – lapai ir žiedstiebiai. Vienoje vietoje rūgštynės auga 3-4 metus, bet kokybiškiausias derlius būna pirmaisiais-trečiaisiais augimo metais.
Maistui vartojami jauni rūgštynių lapai.
Jaunuose lapuose vyrauja obuolių ir citrinos rūgštys. Susiformavus žiedstiebiams, obuolių ir citrinos rūgščių mažėja, vietoj jų atsiranda oksalo rūgštis,kuri žmogaus organizmui kenksminga. Todėl, verdant rūgštynes, 1 kg lapų dedama 5 g kreidos oksalo rūgščiai neutralizuoti.
Rūgštynėms augti nebūtinos geros sąlygos. Sėklos pradeda dygti 2-3°C temperatūroje, lapai nušąla 8-9°C šaltyje, šaknys šalčiams atsparios. Rūgštynės geriau auga 13-18°C oro temperatūroje. Nuo karštų orų lapų kokybė blogėja.
Dirvos dirbimas ir tręšimas. Rūgštynės gerai auga ir silpnai rūgščioje, gerai įdirbtoje, drėgnoje, bet neįmirkusioje, humusingoje priemolio dirvoje.
Sėjant rūgštynes pavasarį, tinkamiausi priešsėliai – juodasis arba užimtasis pūdymas, žiemkenčiai, sėjant vasarą, – ankstyvosios daržovės: salotos, ridikėliai, krapai. Kaip daugiametei daržovei, rūgštynėms reikia parinkti į sėjomainą neįeinantį plotą:
Sėja. Rūgštynės sėjamos daržovių sėjamos eilėmis 45 cm atstumu tarp jų arba 5 eilių juostomis 
pagal schemą 22×4+ 52 cm. Hektarui apsėti reikia 3-6 kg sėklos. Ji įterpiama 1,5-2 cm gyliu. Rūgštynes pasėjus anksti pavasarį, vasaros pabaigoje – rudens pradžioje galima pjauti lapus. Pasėjus vasaros pradžioje, pirmasis derlius imamas kitų metų pavasarį.
Priežiūra. Per visą vegetaciją purenami tarpueiliai, naikinamos piktžolės, papildomai tręšiama, laistoma. Pavasarį tręšiama azoto trąšomis (60-90 kg/ha N). Po kiekvieno derliaus nuėmimo taip pat beriama azoto trąšų (po 60 kg/ha N). Rudenį, nuėmus derlių, tręšiama fosforo ir kalio trąšomis (120-140 kg/ha P,0, ir 150-200 kg/ha K,O). Nuėmus antrųjų metų derlių, rugsėjo mėnesį iškratoma 40-60 t/ha organinių trąšų. Trąšos įterpiamos kultivatoriumi-purentuvu. Jei dirva sausa, rūgštynės liejamos (pagal vandens balanso skaičiavimus) 150-250 m/ha vandens. Derlių nuėmus, pasėlis nuo rūgštynių netikrosios miltligės purškiamas 1% boro tirpalu.
Derliaus nuėmimas. Derlius imamas, kai 5-6 augalo lapai yra normalaus dydžio. Jie pjaunami peiliais, nepažeidžiant viršūninių pumpurų. Per vegetaciją rūgštynių lapai pjaunami 3-4 kartus kas 20-25 dienos, neleidžiant susiformuoti žiedstiebiams. Didžiausias rūgštynių derlius gaunamas antraisiais ir trečiaisiais metais.
Nupjauti rūgštynių lapai turi būti neperauge, su koteliais, ligų bei kenkėjų pažeistų lapų – ne daugiau kaip 5%. Į dėžes lapai sudedami lengvai paspaudžiant, po 5-8 kg. Rūgštynės tuojau realizuojamos, nes ilgiau laikomos genda.
