ŠALIN KASTUVĄ IR PLŪGĄ

Apverčiamasis arimas ir jo ,,rankinis“ atitikmuo – perkasimas kastuvu ilgą laiką buvo  pagrindiniu dirvos apdirbimu prieš sėją. Mokslininkai agronomai ir praktikai jau seniai pasisako prieš tokį barbariškumą. Maža to, kad arimas – labai daug energijos reikalaujantis veiksmas, o kasimas – ir varginantis, ir neproduktyvus. Maža to, kad arimas kainuoja nemažus pinigus ir reikalauja daug priemonių, o kasimas – laiko ir sveikatos. Visa tai dar kenkia pačiai dirvai.

Pirma. Dirvos derlingumą nulemia aktyvi mikroorganizmų veikla. Nėra dirvoje paruoštų maisto medžiagų. Būtent mikroorganizmai, tame tarpe aerobinės ir anaerobinės bakterijos, sukuria augalams prieinamas maisto medžiagų formas.

Aerobinėms bakterijoms reikalingas oras, jos gyvena ir „dirba“ viršutiniame dirvos sluoksnyje. Anaerobinėms, atvirkščiai, mielesnis oro trūkumas ir jos gyvena podirvyje. Tad ariant ar perkasant anaerobinės bakterijos atsiduria ore – aerobinėse sąlygose, o aerobinės — apačioje, anaerobinėse sąlygose. Nualintos abi kolonijos. Panašiai būtų, jei kurmį patupdytume ant stogo, o žvirblį įkištume į kurmio urvą. Gyvenimas dirvoje, suprantama, apmiršta ir prireiks tam tikro laiko, kad jis atsigautų po ,,rokiruotės“.

Antra. Dirvos paviršius gali būti užterštas piktžolių sėklomis. Kai dirva apdirbama neapverčiant paviršinio sluoksnio, sėklos liks viršuje, tinkamame gylyje, sudygs rudenį ar pavasarį ir piktžolės žus nuo šalčių ar per pirmąjį dirvos apdirbimą. Bet jeigu užterštą dirvą suarti ar perkasti, sėklos pasiskirstys visame ariamąjame sluoksnyje, dalinai sudygs, o netinkamame sudygimui gylyje liks ,,pasaloje“, išlaikydamos daigumą iki dvidešimies ir daugiau metų. Per kiekvieną apdirbimą dalis ,,pogrindininkų“ išeis į laisvę, o artojas ar kasėjas aprūpins save ir artimuosius begaliniu ravėjimu daugeliui metų.

Kad suprastumėte, jog aš neperdedu, pakanka pagalvoti iš kur atsiranda piktžolės po pirmo pavasarinio ravėjimo. O po antro? Juk naujų sėklų dar nėra! Visa tai iš sau gyklų, iš sluoksnių, prifarširuotų ariant ir pakeltų ravint. Kuo daugiau ravi, tuo daugiau daigų… Tikra „gorgonė Medūza“.

Trečia. Beveik kiekvienoje mūsų knygoje apie daržą rekomenduojama užkasti mėšlą. Dažnai patį arimą pateisina būtinybe įterpti trąšas. Įspūdingas galvosūkis! Arimas, kurio nereikia naudoti, pateisinamas būtinybe užarti trąšas, ko negalima daryti!

Įeikite į lapuočių mišką. Pakaskite žemę, pajuskite malonumą nuo grūdėtos dirvos, perdirbtos sliekų, vaizdo ir kvapo. Sumaigykite rankose saujelę… O, kad tokią dirvą į savo daržą. O juk jos niekas, išskyrus sliekus, nearė. Niekas lapų – šakelių neužarė. Jie krito ir skaidėsi paviršiuje, paviršiuje ir dirva gerėjo. Padarykite tą patį stepėje. Ir ten kasmet negyvos žolės ir šaknys turtino dirvą humusu iš viršaus. Iš viršaus, o ne iš pogrindžio. Atkreipkte dėmesį į medinį stulpą ar kuolą, prastovėjusį žemėje metus ar du ir dalinai papuvusį. Labiausiai pažeistas bus ,,kakliukas“ ant dirvos ir oro ribos. Tai kodėl mėšlą mes užkasame giliau? Kad apsaugoti nuo suirimo? Ar ne laikas vis dėlto ne prašyti malonių iš gamtos, o „mokytis, mokytis, mokytis“ iš jos?

Dar apie sliekus. Didysis Čarlzas Darvinas išsakė mintį, kad Žemėje dirvožemio yra tiek pat kiek sliekų. Jie rausia begalinius tunelius, virškina organines atliekas, neutralizuoja dirvos pH, praturtina ją kaprolitais – visa tai pagerina dirvos struktūrą ir skatina sveikų augalų augimą.

Bet grįžkime prie mėšlo užarimo. Jeigu jis patenka į anaerobinius sluoksnius, į podirvį, iš jo ne tik mažai naudos, bet galima netgi žala. Tiesioginė žala ir augalams, ir dirvai. Aš pažįstu žmonių, kurių ūkiuose – karvės, kiaulės, vištos, antys. Visas mėšlas (ir šviežias, ir perpuvęs) užariamas sodo sklype. „Teisingai“ – prieš žiemą. O dirva kasmet kietėja. Ir priesmėlyje (!) su juodžemiu vasarą žemę nors laužtuvu daužyk.

Nereikia užarti (ir užkasti) mėšlo. Ir tuo labiau nereikia tuo tikslu arti.

JAV paprasčiausiai nustojo arti plūgu. Man pasisekė vėlų rudenį, spalio pabaigoje pravažiuoti per keturias valstijas – nuo Delavaro iki Ontario, pamatyti dešimtis fermų ir akivaizdžiai įsitikinti, kad apverčiamasis arimas ir geras derlius – du nesuderinami dalykai. Niekur – nei dirbamų laukų pakraščiuose, nei pačiuose laukuose nemačiau vagų, griovių, provėžų.

Vienas patikslinimas. Žodžių „šalin kastuvą“ nereikia suprasti tiesiogiai. Kastuvas – ūkyje reikalingas įrankis. Kaip be jo sodinti medžius, kasti bulves, kompostą pilti į kibirą? Apie jį reikia pamiršti tik kaip apie dirvos įdirbimo įrankį.

Pagrindiniu dirvos paruošimo įrankiu turi tapti kultivatorius. Jis purena dirvą neapversdamas, nepermaišydamas sluoksnių.

Kultivavimą galima imituoti rankiniu būdu – sodo šakėmis. Įsmegti šakes į žemę, lengvai patraukti rankeną į save, po to – nuo savęs. Ir viskas! Jeigu šakės su skersinuku – galima dirbti viena ranka.

Mūsų sodo – daržo prekių parduotuvėse įrankių yra vis įvairesnių. Neseniai papildžiau savo arsenalą Fokino ploščiapjove. Neįprasta darbinė dalis ir plokščias kotas leidžia lengvai ir našiai atlikti daug darbų.

Ir dar apie dirvos purenimą sodo šakėmis. Kai šakės traukiamos atgal (į save) – purenamas apatinis dirvos sluoksnis, nutraukiamos giliašaknės piktžolės.

Related Post

  • Article By :

  • DAŽNIAUSIAI PASITAIKANČIOS LIGOS IR APSAUGA NUO JŲ

    Jei meteorologinės sąlygos palankios ir laikomasi pomidorų augunumo technologijos, ligos daug žalos pomidorams nepadaro. Ta C1 a Ll dėl ivalriվ […]

  • Pomidorų sėja ir daigų auginimas ir priežiūra

    Pomidorų derlius priklauso nuo auginti pasirinktos veislės, sėklų paruošimo prieš sėją, daigų auginimo sąlygų bei ligų paplitimo. Nustatyta, kad ligos […]

  • Serbentų ligos ir apsauga

    Mūsų krašte serbentai prastokai dera, nes dažnai serbentynai būna apleisti, piktžolėti, juose daug ligų, kenkėjų, krūmai greitai pasensta. Ekonomiškai apsimoka […]

  • Kamčiatkinis sausmedis

    Lonicera kamtschatica (Sevast.) Pojark. (Syn. Lonicera orientalis Lam. var. longifolia Dipp., Lonicera kesselringii Reg.) Angl. Edible honeysuckle, Edible Bush Honeysuckle, […]