Spygliuočių medžių pagrindinis stiebas bei šakos auga iš viršūninių pumpurų, todėl jų kamienas paprastai būna tiesus, aiškiai matomas per visą medžio aukštį, o laja taisyklinga, simetriška. Laisvai augantys spygliuočiai paprastai negenimi. Tik sužalotą lają (išlūžus viršūnei, smarkiai aplaužius storas šakas) tenka formuoti. Kiparisinių šeimos augalams pakanka nulyginti lūžio vietą.
Norint vėl suformuoti pušinių šeimos medžių viršūnę, stipriausia viršutinės menturės šaka atlenkiama į viršų ir pririšama prie atramos, o kitos išpjaunamos. Spygliuočių šakos, pašalinus jų viršūnę, toliau nebeauga. Todėl pušinių šeimos medžių bei virgininio kadagio, augančių laisvoje gyvatvorėje ar žaliojoje sienoje, šakos netrumpinamos. Jei reikia suformuoti aukštesnę lają, dar jaunų medelių apatinės šakos nupjaunamos prie pat kamieno.
O kiparisinių šeimos atstovų (krūmu augantys kadagiai, tujos, puskiparisiai) pašalintos viršūnės vietą užima gretimas ūglis, ir šaka greitai atgauna buvusią formą. Todėl šių augalų galima trumpinti netaisyklingas ar per ilgas šakas.
