Valgomasis sausmedis

Lonicera edulis Turcz. ex Freyn (Syn. Lonicera coerulea L. var. edulis Turcz. ex Herder)

Angl. Sweet berry honeysuckle, Edible Honeysuckle, Blue Honeysuckle, Honeyberry, vok. EBbare Heckenkirsche, Maibeere, Blaue Heckenkirsche, Aalbaum, Lonizere, rus. Xnmoįrocn, cbe,ao6Hast.
Šeima: Sausmediniai — Capnfolia-ceae Juss.

Botaninė charakteristika. 0,8-2 m aukščio krūmas beveik apskritu vainiku. Vainiko skersmuo — 1-2 m. Jauni ūgliai pūkuoti, saulės pusėje raudoni, nulinkę žemyn. Stiebų ir senų šakų žievė ruda arba gelsvai ruda, lupasi siauromis išilginėmis juostomis. Lapai paprasti, trumpakočiai, ovališkai elipsiški, 1,5-6 cm ilgio, 0,5-1,5 cm pločio, su spalvotomis gyslomis. Vasaros pradžioje lapai būna gelsvai žali, vėliau viršutinė lapo pusė įgauna tamsiai žalią, o apatinė — melsvą spalvą. Jauni lapeliai pūkuoti. Prielapiai diskiniai, apie 8 mm skersmens, suaugę su lapkočiais. Vasaros pradžioje prielapiai pabaigoje — rudi, odiški. Žiedai dažniausiai prisisegę po du lapų pažastyse, jų vainikėlis žalsvai gelsvas, pūkuotas, piltuviškas, viduje su ilgais plaukeliais. Žiedkočiai trumpi, 3— 7 mm ilgio, pūkuoti, svyrantys žemyn. Vaisius — sultinga, tamsiai mėlyna, nelygiu paviršiumi, su lengvai nusitrinančiu vaškiniu apnašu uoga. Minkštimas raudonai violetinis, vaisių forma labai įvairi, bet dažniau būna pailgi, 10-30 mm ilgio, 5-15 mm pločio. Sėklos smulkios, gelsvos, 1000 sėklų masė — 1,4-1,5 g. Biologinės savybės, aplinkos sąlygų poreikiai.

Žydi balandžio pabaigoje—gegužės pradžioje. Vėlyvos pavasarinės šalnos jiems nebaisios: žiedai ištveria iki -7 °C šalnas.

Augalą apdulkina vabzdžiai, žiedus gausiai lanko kamanės. Vaisiai sunoksta birželį—liepos pradžioje. Nuo suaugusio krūmo prirenkama 1-2 kg uogų. Krūmas dera 20-30 metų. Dirvožemiui nereiklus, gali augti priesmėlio, priemolio ar molingame dirvožemyje, svarbu, kad jis būtų humusingas ir neužmirkstantis. Dirvos rūgštingumas taip pat didesnės įtakos neturi. Tinka neutralūs, silpnai rūgštūs ir silpnai šarminiai, neaugs tik rūgščiame durpžemyje. Pakenčia ir nedidelį pavėsį, tačiau geriau dera ir vaisius anksčiau prinokina saulėtoje vietoje. Salčiams ištvermingas, net ir besniegėmis žiemomis neuždengtas neapšąla.

Kilmė ir paplitimas. Augalas paplitęs Vakarų Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, dažniausiai auga kalnuotuose rajonuose, drėgnuose miškuose, pamiškėse, pievose. Gana „jauna” kultūra, auginama ir labai mėgiama Rusijoje, ypač Šiaurėje, plinta ir Rytų bei Vakarų Europoje. Lietuvoje auginamas keletą dešimtmečių, dažnas soduose, sodybose. Daugiausia auginamos įvairios valgomojo sausmedžio formos ir Rusijoje išvestos veislės `Pavlovskaja`, `Desertnaja`, `Kolokolčik, `Vitaminnaja`, `Leningradskij velikan`. Visos jos dera anksti, tačiau būtų galima auginti ir vidutinio vėlyvumo (`Zoluška`, `Lazurnaja`, `Siniaja ptica`) bei vėlyvąsias veisles (`Rok-sana`, Amfora`, `Nimfa`, `Lakomka`, `Sinička`), tuomet šviežių uogų vartojimo laikas būtų ilgesnis.

Dauginimas ir auginimas. Dauginamas sėklomis, žaliais auginiais ir atlankomis. Sėklos sėjamos iš karto, kai nuskinami vaisiai. Nuo uogų minkštimo jos labai lengvai atsiskiria vandenyje — nugrimzta į dugną. Galima sėti jau birželio pabaigoje, liepą. Sėjama į dėžutes su derlinga, puria žeme, pasėtos užberiamos plonu smėlio sluoksniu, palaistomos ir uždengiamos plėvele. Sudygsta po 20 d., iki rudens sėjinukai pasiekia 2-3 cm aukštį. Per žiemą dėžutės laikomos lauke, pavasarį sėjinukai išpikuojami į inspektą ar lysvę. 3-4 metais pradeda derėti, tuomet atrenkami patys vertingiausi didelėmis bei skaniomis uogomis, kiti išbrokuojami. Jei smulkiavaisius, neskaniomis uogomis sėjinukus gaila išmesti, galima pasodinti jų gyvatvorę — smulkiems paukščiams bus ir prieglauda, ir maisto aruodas.

Augalas polimorfinis, tad nuo to paties krūmo surinktų sėklų išaugintų sėjinukų savybės gali[the_ad id=”2059″] labai skirtis. Veislės ir vertingomis savybėmis pasižyminčios formos dauginamos atlankomis (kaip serbentai) arba žaliais auginiais (kaip aktinidijos). Sunkiau įsišaknyja dauginant sumedėjusiais auginiais, patartina juos 24 val. pamirkyti 0,05 proc. heteroauksino tirpale.

Į nuolatinę vietą sausmedį palankiausia sodinti rudenį, tuomet iki žiemos augalai spėja prigyti. Pavasarį tai daryti nepatartina, nes sausmedžio pumpurai išsprogsta labai anksti, augalas labiau pažeidžiamas, lėčiau prigyja. Duobes patartina ruošti iš anksto: į 40 cm gylio ir 50-60 cm pločio duobę pilama perpuvusio mėšlo arba komposto, sumaišyto su viršutiniu dirvos sluoksniu. Galima įmaišyti ir mineralinių azoto, fosforo ir kalio trąšų. Sausmedžio šaknys labai tankios, kuokštinės, jas reikia stengtis paskleisti duobėje tolygiai. Sodinama tokiame pat gylyje, kaip augo daigyne ar medelyne. Didesniame plotelyje sodinama eilėmis: tarpai tarp eilių — 2-3 m, tarp krūmų — 1-1,5 m. Geriausia sodinti keletą krūmų, nes pavieniai mažai dera. Tolimesnė priežiūra — kaip ir kitų uogakrūmių: naikinamos piktžolės, purenami tarpueiliai, kas 2-3 metai patręšiami. Pirmus 3-5 metus krūmų genėti nebūtina, vėliau — kas 2-3 metai retinami sutankėję stiebai, šalinamos senos, apdžiūvusios, krūmą tankinančios, aplūžusios šakos. Praėjusių metų, t.y. vienamečių šakelių trumpinti nereikėtų, nes ant jų formuojasi žiedai, patrumpinus šakeles, gerokai sumažės uogų derlius. Augalas atsparus ligoms, jo beveik nepuola kenkėjai.

Taikomoji reikšmė. Nelygu veislė, forma, auginimo ir klimato sąlygos, uogose būna 10-20 proc. sausųjų medžiagų, 3-13 proc. cukraus, 1-2 proc. pektinų, 1-3 proc. organinių rūgščių, be to, vitaminų C, P, B1, B2, B9, katechino, antocianų, leukoantocianų, daug makro ir mikroelementų. Vertingos ir daug vitaminų turinčios uogos valgomos šviežios ir perdirbtos. Dažniausiai šviežios uogos pertrinamos su cukrumi ir laikomos šaltai, tuomet išlieka beveik visos uogose esančios vertingosios medžiagos. Jas galima dėti kaip įdarą i pyragus, iš uogų verdamos uogienės, kisielius, spaudžiamos sultys, kurias sumaišius su kitų uogą ar vaisių sultimis suteikia joms tamsiai raudoną spalvą, aromatą bei aitroką skonį. Tokios sultys labai tinka vynui gaminti. Lietuvoje valgomojo sausmedžio uogos sunoksta vienos pirmųjų, savaite dviem anksčiau už ankstyvąsias žemuoges ir braškes, tad yra vienas ankstyviausių vitaminų šaltinių.

Related Post