Braškės toje pačioje vietoje auginamos kelerius metus. Joms reikia derlingos, humusingos, geros struktūros, nepiktžolėtos dirvos. Pirmiausia dirvoje sudaiginama ir sunaikinama kuo daugiau piktžolių, ypač daugiamečių, žemė gerai išpurenama ir patręšiama.
Dirva gerai išlyginama, kad neliktų lomu, kuriose gali telkšoti vanduo. Patrešiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, o sudygusios piktžolės nupurškiamos herbicidais. Labai svarbu sunaikinti daugiametes piktžoles — varpučius, usnis, pienes ir kt. Tai daroma per visą Vegetaciją, kol jos dygsta, stengiamasi, kad piktžolės neišbarstytų sėklų ir neprisidaugintų šakniastiebių. Dirvos, kuriose daug usinių ir pienių, suariamos du – tris kartus giliau, o varputėtos — sekliau.
Iš paviršinio dirvos sluoksnio akėčiomis arba kultivatoriumi iššukuojami varpučių šakniastiebiai. Ką tik sudygusios vienmetės piktžolės naikinamos dažnai dirbant žemę. Laukas nupurškiamas herbicidais.
Svarbu gerai dirvą patręšti, kad maisto medžiagų užtektų per visą braškių augimo laiką (trejus metus) arba papildomai tręšti reikėtų labai nedaug. Žinotina, jog negalima braškių per tręšti. Ypač jos jautrios azoto trąšoms. Per tręštos braškės augina per daug vešlią lapiją, labai sutankėja, praranda atsparumą ligoms, uogos daugiau pūva.
Gerai braškės dera dirvose, kuriose yra 2% humuso, 100 g dirvožemio po 12-15 mg judriųjų fosforo (P.O.) ir 20-22 mg kalio (KO), 14-17 mg azoto (N), 1015 mg kalcio (Ca), 12-15 mg magnio (Mg). Kai 100g dirvožemio yra daugiau kaip 6-10 mg azoto, 20-25 mg fosforo ir 15-25 mg kalio, braškių derlius nedidėja.
Rengiantis tręšti lauką, atsižvelgiama į dirvos derlingumą, būtina padaryti dirvos analizes.
Braškėms skirtas plotas paprastai tręšiamas organinėmis trąšomis – perpuvusiu mėšlu, durpėmis ir mėšlo kompostu. Tręšiant dirva, su šviežiu mėšlu į dirvą pakliūva daug piktžolių sėklų. Kad iki braškių sodinimo piktžolės sudygtų ir būtų galima jas sunaikinti, kad mėšlas geriau mineralizuotusi, braškyno plotą geriau tręšti prieš metus (rudenį arba bent pavasari).
Gerai įtręštos žemės galima visai netręšti. Į vidutiniškai patręštą dirva įterpiama 40 t/ha, o į netręšta — 60 t/ha mėšlo.
Mineralinių trąšų normos priklauso ir nuo to, ar laukas tręšiamas mėšlu. Netręštose mėšlu dirvose ypač vertingos kompleksinės mineralinės trąšos, aprūpinančios augalus būtinais makro ir mikroelementais. Pagrindiniam braškių tręšimui tinka kompleksinės trąšos, kuriose visai nėra arba yra nedaug azoto, o kalio daugiau negu fosforo. Kiekvienas augintojas, atsižvelgdamas į dirvos chemines analizes, kompleksinėmis ir vienanarėmis trąšomis gali tiksliai subalansuoti dirvos tręšimą. Braškėms netinka kalio trąšos su chloru, todėl tręšiama kalio sulfatu arba kalio magnezija (ypač kai trūksta magnio).
Be tradicinių vienanarių kalio ir fosforo trąšų, pagrindiniam braškių tręšimui tinka:
“Lifosos” trašos (NPK 2-16-21 + mikroelementai);
“Kemira Cropcare” (NPK6-11-24 arba 2-11-22 + mikroelementai);
“Kemira Gausa— 21” (NPK6-20-30);
“Hydrocomplex6” (NPK6-16-22 +8S + 10CaO + MgO),
“Viking” (NPK 6-23-30) irt.lt.
[the_ad id=”2062″]
Geriausia 60 % mineralinių trąšų išbarstyti prieš arima, o 40 % prieš kultivavimą. Pastaraisiais metais mėšlo trūksta, todėl kaip žalioji trąša auginami sideratiniai augalai — aliejiniai ridikai, rapsai, vikių-avižų mišinys, rugiai. Aliejinių ridiku ir rapsu sėjama po 8-12 kg/ha, o vikiu-avižų mišinio ir rugių po 200-240 kg/ha.
Sideratiniai augalai azotu tręšiami sudygę, o žiemojantys — anksti pavasarį, kad augtų kuo vešliau. Gerai suvešėję jie užaugina daug žaliosios masės, papildo dirvožemį organinėmis medžiagomis, pagerina struktūra, nustelbia piktžoles. Paskutinį kartą dirva ariama 7-10 dienų iki braškių sodinimo, o jeigu braškės sodinamos anksti pavasarį – iš rudens, prieš pat sodinimą ji supurenama kultivatoriais.
[the_ad id=”2240″]
