Raudonieji burokėliai kilę iš laukinio buroko (B. vulgaris L.), kuris ir dabar aptinkamas Viduržemio jūros pakraščiuose, Užkaukazėje, Mažojoje Azijoje. Burokėliai valgiui vartojami ne taip seniai, daug anksčiau – lapkotiniai burokai. Tai plačiai auginama balandinių šeimos daržovė. Vasarą maistui vartojami jauni burokėlių lapai, o vėliau – šakniavaisiai.
Burokėliai yra trumpašakniai ir ilgašakniai. Pastarieji daugiausia vartojami konservuoti.
Dirvos dirbimas ir tręšimas.
Burokėliai geriausiai dera vidutinio sunkumo gerai ir giliai įdirbtoje puveningoje nerūgščioje priemolio dirvoje. Labai šlapios dirvos jiems netinka. Auginami antraisiais metais po mėšlu tręštų augalų.
Rudenį giliai suarta dirva pavasarį suakėjama, ir išberiamos mineralinės trąšos. Trąšas išbėrus, kultivatoriumi dviem kryptimis dirva gerai išpurenama (kartu įterpiamos trąšos) ir suakėjama. Jei dirva sunki ir labai supuolusi, pavasarį ji suariama ir tuojau suakėjama.
Kad burokėliai laiku ir vienodai sudygtų, itin rūpestingai reikia įdirbti žemę prieš sėją. Blogai įdirbtoje dirvoje burokėliai sudygsta ne vienu laiku, išretėja.
Iš visų šakniavaisinių daržovių burokėliams reikia daugiausia trąšų: 60-80 kg/ha N, 90-120 kg/ha P, O160-200 kg/ha K,0. Trąšų norma nustatoma atsižvelgiant į dirvožemyje esančių maisto medžiagų kiekį. Be to, burokėliams reikia boro (10-12 kg/ha v. m.).
Prastesnes dirvas naudinga patręšti pūdiniu arba kompostuotomis durpėmis. Didžiausias derlius gaunamas patręšus 50-60 t/ha gero komposto ir kartu mineralinėmis trąšomis.
Sėja.
Burokėlių vaisiai, po 3-4 suaugę į vieną kamuolėlį, vadinami sėklomis. Jos gana stambios, 1 g jų yra 40-60. Sėklos būti daigios iki 4 metų ir ilgiau.
Burokėlių sėkloms dygti reikia ne mažiau kaip 8°C šilumos dirvoje, o geriausiai dygsta, kai žemė įšilusi iki 11°C.
Burokėlių daigai pakenčia trumpalaikes šalnas iki -3 – -4°C, bet po ilgesnių šalnų tais pačiais metais daug augalų žydi, o tai nepageidautina.
Burokėlių sėklos dygsta ilgai (maždaug 15 dienų), todėl reikia išnaudoti dirvos drėgmę ir nevėluoti sėjos.
(burokėlių šaknų sistema)
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute atliktais tyrimais nustatyta, kad tankiai auginami burokėliai gausiau dera, taigi nuimama daugiau pirmos rūšies šakniavaisių. Tačiau tankiau juostomis auginti galima tik ten, kur nepiktžolėta dirva.
Hektarui apsėti reikia 12 kg sėklos. Stambių rūšiuotų sėklų sėjama 56 kg/ha. Tokiu atveju nereikia burokėlių retinti. Kad burokėliai greičiau sudygtų, sėkla mirkoma 1-2 paras vandenyje (1 kg sėklos 11 vandens) arba boro, vario, mangano ir kitų mikroelementų tirpale. Prieš sėjant mašina, mirkyta sėkla padžiovinama, kad byrėtų, ir nesėjama į labai sausą dirvą, nes daug sėklų gali nesudygti.
Priežiūra.
Penktą šeštą dieną po sėjos naudinga pasėlį apakėti, kad būtų sunaikintos dygstančios piktžolės.
Kai tik burokėliai sudygsta ir matyti eilutės, tuojau įdirbami tarpueiliai. Purenama po kiekvieno didesnio lietaus arba pradėjus želti piktžolėms. Per vasarą purenama maždaug 4-5 kartus.
Paauge, turintys du lapelius daigeliai retinami, paliekant daigą nuo daigo per 5 cm. Išrautais daigais atsodinamos tuščios vietos. Kartu rankiniais kauptukais išravimos piktžolės.
Pradėjus storėti šakniavaisiams, burokėliai 1-2 kartus apkaupiami, kad nesudiržtų.
Derliaus nuėmimas.
Burokėliai imami prieš didesnes šalnas. Jie raunami anksčiau už morkas, nes burokėlių šakniavaisiai būna virš žemės ir gali apšalti. Burokėliai raunami rankomis arba runkelių rautuvais, šakniavaisių kasamąja. Apdoroti šakniavaisiai rūšiuojami ir gabenami į rūsius arba dedami į kaupus žiemai.
Visai maži, labai dideli ir šviesios spalvos burokėliai atskiriami ir sunaudojami pašarui. Valgiui tinkamiausi vidutinio dydžio (apie 300 g burokėliai).
[the_ad id=”3027″]