Senovės Egipte jie buvo auginami daugiau kaip prieš 6000 metų. Tai daugiametis augalas, išauginantis sėklas antraisiais arba trečiaisiais gyvenimo metais ir kasmet suformuojantis ropelės (svogūnus). Iš svogūninių daržovių grupės šių svogūnų auginama daugiausia. Jų cheminė sudėtis nurodyta e.
Botaninės ir biologinės savybės.
Apvalaus skėčio formos svogūno žiedynas susiformuoja ant belapio žiedstiebio. Žiedyne būna 300-500 žiedų. Svogūnai – kryžmadulkiai augalai. Vaisius – trilizdė dėžutė. Kiekvienoje dėžutėje yra 1-2 vidutinio stambumo sėklos, kurios esti daigios 2-3 metus.
Sėklos netaisyklingo trikampio formos, juodu, kietu sunkiai vandenį praleidžiančiu apvalkalėliu. Todėl jos lėta brinksta ir sudygsta 10-14 dienų po sėjos, o nepalankiomis temperatūros ir drėgmės sąlygomis – dar vėliau.
Sėklai dygstant, skilčialapiai dirvos paviršiuje pasirodo kilpelės forma, o sėklos apvalkalėlio suspausta sėklaskilčių viršūnėlė esti dirvoje. Augantis sėklaskilčių pagrindas viršūnėlę su sėklos 
apvalkalėliu ištraukia iš dirvos, ir sėklaskiltės išsitiesia.
Lapai, vadinami laiškais, – vamzdiški, sultingi, susiformavę ant neišsivysčiusio stiebo (dugnelio). Daugumos svogūnų rūšių jie tuščiaviduriai. Pirmas tikrasis laiškas susiformuoja 8-12 dienų po sudygimo, o praėjus 20-25 dienoms, sėklaskiltė sudžiūva, ir iš dugnelyje esančio pumpuro išauga antras laiškas. Kiti laiškai išauga kas 5-8 dienos. Iš lapamakščių susiformuoja cilindriškas tariamasis stiebas, iš kurio žemutinės dalies, kaupiantis asimiliacijos produktams, susiformuoja svogūnas.
Svogūnų šaknų sistema silpna. Pirminė šaknis nudžiūva kartu su sėklaskilte. Vystantis pirmam tikrajam laiškui, apatinėje pirminio stiebo (dugnelio) dalyje išauga pridėtinės šaknys. Į dirvą jos įsiskverbia negiliai – 40-50 cm. Siurbiamasis šaknų paviršius labai mažas – 0,1-0,2 m2. Todėl svogūnams reikia daug lengvai pasisavinamų maisto medžiagų.
* Svogūno formavimosi procesas sudėtingas.
Skirtingai negu kitos daržovės, svogūnai, nepalankiomis aplinkos sąlygomis išrauti iš žemės su trimis ir daugiau laiškų, nežūva. Jų lapuose (laiškuose) vyksta baltymų ir angliavandenių hidrolizė, ir tirpiosios maisto medžiagos pradeda judėti iš laiškų į dugnelį, ant kurio formuojasi mažas, tinkamas ilgai laikyti, svogūnas. 25-35°C temperatūroje jis susiformuoja per 10 dienų. Ištirpusios maisto medžiagos juda dugnelio link ir senstančiuose lapuose vegetacijos metu.
Svogūnų ropelių dydis priklauso nuo augimo sąlygų: maitinamojo ploto, maisto medžiagų kiekio, drėgmės ir kt.
Sėkloms dygti minimali temperatūra 2-4°C. Svogūnams augti optimali temperatūra 19+7°C, jiems bręsti palankiausia 25-35°C temperatūra. Jeigu brendimo metu būna 10-15°C šilumos, svogūnai gali nesubręsti. Jų atsparumas šalnoms priklauso nuo veislės. Aštriųjų svogūnų daigai ištveria iki -6 – -7°C šalnas, o pusiau aštriųjų ir saldžiųjų daigai žūva nuo -3 – -4°C šalnų.
Svogūnai gerai auga, kai santykinis oro drėgnumas 60-70%. Vis dėlto augimo pradžioje jiems reikia drėgnos dirvos, nes silpnos šaknys mažai įsiurbia drėgmės. Todėl pirmojoje vegetacijos pusėje patartina svogūnus lietinti. Antrojoje vegetacijos pusėje bręstantiems svogūnams reikia mažiau drėgmės.
Pagal svogūnuose esančių mineralinių medžiagų, eterinių aliejų kiekį, kvapą ir skonį jie skirstomi į aštriuosius (gailiuosius), pusiau aštriuosius (pusiau gailiuosius) ir saldžiuosius.
Aštriuosiuose svogūnuose yra 19-21% sausųjų medžiagų, 5-10% cukrų, 2,5- 2,8 azotinių medžiagų, 0,5-0,8% pelenų. Dėl didelio sausųjų medžiagų kiekio jie gerai laikosi per žiemą. Mūsų vietiniai svogūnai, kurie dauginami ropelėmis, taip pat priklauso šiai grupei.
Pusiau aštriuose svogūnuose mažiau eterinių aliejų. Skoniu ir išvaizda jie mažai skiriasi nuo aštriųjų. Šios grupės kai kurių svogūnų veislių ropelės, laikomos aukštesnėje temperatūroje (12-18°C), balandžio viduryje pradeda želti. Jų ropelėse randama 11-13% sausųjų medžiagų, 4-5% cukrų.
Saldžiųjų svogūnų veislių ropelėse labai mažai eterinių aliejų, todėl jie saldaus skonio ir dažniausiai vartojami žali. Juose randama 9-10% sausųjų medžiagų, 3-4% cukrų. Ropelės žiemą blogiau laikosi (ypač aukštsnėje kaip 1218°C temperatūroje). Žemesnėje temperatūroje (apie 0°C) išsilaiko iki balandžio vidurio.
Atsižvelgiant į vegetacijos periodo trukmę, veislės skirstomos į:
- 1) ankstyvąsias (vegetacijos periodas 90-110 dienų),
- 2) vidutinio ankstyvumo (110-130 dienų),
- 3) vėlyvąsias (130-160 dienų).
Priklausomai nuo to, kiek iš vienos ropelės išauga svogūnų, ropiniai svogūnai skirstomi į vienalizdžius ir daugializdžius. Vienalizdžiai yra tie, kurių iš vienos motininės ropelės išauga 1-2 svogūnai, daugializdžiai – iš kurių motininės ropelės užauga 3-6 svogūnai. Svogūnų lizdiškumą galima nustatyti perpjovus skersai ropelę. Pumpurų skaičius nusako svogūno lizdiškumą.
Dirvos dirbimas ir tręšimas.
Svogūnams auginti tinkamiausios sukultūrintos priesmėlio, lengvo priemolio dirvos. Jų reakcija turi būti silpnai rūgšti arba neutrali (pH 6,5-7,5).
Geriausia juos auginti pūdyme arba po mėšlu tręštų priešsėlių: ankstyvųjų bulvių, kopūstų ir kitų kaupiamųjų. Svogūnams tręšti netinka perpuvęs mėšlas. Nederlingą dirvą reikia patręšti mėšlu rudenį (iki 60 t/ha). Mineralinėmis trąšomis tręšiama (hektarui): 90 kg N, 90-120 kg P,o, ir 120-160 kg K,O.
Svogūnams dirva ruošiama laikantis bendrų žemdirbystės principų. Prieš ariant rudenį įterpiamos organinės ir mineralinės (fosforo ir kalio) trąšos. Pavasarį kuo anksčiau dirva kultivuojama ir akėjama. Pavasarinio dirbimo metu įterpiama į dirvą 2/3 skirtų azoto trąšų. Likusiomis trąšomis rekomenduotina svogūnus tręšti papildomai.
Auginimo būdai.
Lietuvoje svogūnai auginami šiais būdais: vegetatyviniu (iš ropelių), daigais, iš sėklų, iš sėjinukų. – Vegetatyviniu būdu svogūnai dabar auginami tik sodybiniuose sklypuose, mažuose ploteliuose. Svogūnų ropeles reikia laikyti per žiemą 17-20°C temperatūroje. Tačiau pabuvusios žemesnėje kaip 10°C temperatūroje ir trumpą laiką (2-5 dienas), ropelės praeina jarovizacijos stadiją ir pavasarį pasodintos žydi. Žyduolių ropeles toliau vegetatyviškai dauginti netinka.
Vegetatyviniu būdu auginami aštrieji daugializdžių veislių ir vietinių populiacijų svogūnai. Svogūnų ropelės sodinamos į lauką paprastajai ievai sužaliavus – apie balandžio pabaigą – gegužės pradžią. Dauguma svogūnų augintojų iš vakaro prieš sodindami nupjausto ropelių viršūnėles (sparčiau auga laiškai) ir svogūnus pamerkia į vandenį arba silpną kalio permanganato tirpalą (0,010,1%). Tyrimų duomenimis, mirkytos ropelės greičiau įsišaknija, ir derlius būna didesnis.
Daigais mūsų Respublikoje svogūnų sodinama mažai, nes reikia daug darbo.
Svogūnų daigai auginami inspektuose, šiltlysvėse bei polietilenine plėvele dengtuose šiltnamiuose. Inspektuose bei šiltnamiuose sėjami kovo viduryje, šiltlysvėse – balandžio pradžioje. Viename inspekto lange sėjama 25-30 g sėklų, 1 m? – nuo 12 iki 14 g (žiūrint, koks sėklų daigumas). Iš 1 m’ gaunama apie 2000 daigų. Neprigijusiems daigams atsodinti reikia užauginti 10% rezervinių daigų.
Sėjama eilutėmis, paliekant 5 cm tarpą tarp jų, rankomis arba sėjamąja mašinėle. Sėklos įterpiamos 1 cm gyliu. Geriau sėti padaigintą sėklą. Dirva visą laiką turi būti drėgna. Iš pradžių daigams reikia 15-18°C temperatūros, o jiems paaugus iki 10 cm aukščio, kad neištįstų, dieną turi būti 15°C, o naktį – 10°C.
Svogūnų daigų nereikia persodinti (pikuoti), nes jų šaknys nesišakoja, kaip, sakysime, kopūstų, o auga iš sutrumpėjusio stiebo-dugnelio. Likus savaitei iki sodinimo lauke, inspektų langai 
nuimami, o šiltnamių langai atidaromi, kad daigai grūdintųsi ir pasodinti geriau prigytų. Standartiniai daigai turi būti 1820 cm aukščio su 3-4 laiškeliais. Su vienu laiškeliu daigai brokuojami.
Likus kelioms valandoms iki rovimo, daigai laistomi – geriau mineralinių trąšų tirpalu (10 litrų vandens 25-30 g trąšų mišinio). Raunant daigai skaičiuojami po 100, laiškai patrumpinami iki 10-15 cm ilgio, šiek tiek patrumpinamos šaknelės, kad neužsilenktų sodinant. Pastarosios pamirkomos į molio ir karvių mėšlo tyrę, kurią ruošiant pridedama 0,2% rogoro arba chlorofoso. Pamirkyti daigai dedami į dėžutes. Taip paruošti ir padėti rūsiuose ar pavėsyje, pridengti šiaudų pynėmis ar kuo kitu išlieka neapvytę 2-3 dienas.
Daigai sodinami gegužės pradžioje (paprastajai ievai sužaliavus). Sodinama eilėmis 4-5 cm viena nuo kitos 6-10 cm atstumu tarp daigų į kultivatoriumi padarytus 5-6 cm gylio griovelius, kurie prieš sodinant palaistomi. Jei yra drėkinimo įrenginių, tai sklypas drėkinamas prieš sodinant ir pasodinus. Sodinant daigų kaklelis užberiamas žemėmis ne giliau kaip 0,5 cm, nes svogūnai nemėgsta kaupimo. Kas 8-10 dienų daigai laistomi, ir kiekvieną kartą palaisčius supurenama dirva. Purenama negiliai, kad nebūtų pažeistos paviršiniame žemės sluoksnyje esančios svogūnų šaknys. Papildomai tręšiama ir laistoma iki birželio vidurio, kad augalai spėtų iki rugpjūčio mėnesio subręsti.
Iš sėklų Lietuvoje svogūnų auginama nedaug, nes sunku gauti pastovų derlių. Šiuo būdu svogūnai plačiai auginami Vidurinės Azijos rajonuose, Lenkijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje.
Auginti svogūnus iš sėklų mūsų Respublikoje galima dviem būdais: sėjant sėklas į dirvą pavasarį ir prieš žiemą.
Pirmuoju būdu svogūnai auginami lengvose dirvose, antruoju būdu – ne tik lengvose, bet ir sunkesnėse dirvose. Reikia sėti šalpusniui sužydus, t. y. kovo 20 – balandžio 20 d.
Sėjant sėklas prieš žiemą, reikia taip parinkti sėjos laiką, kad jos nesudygtų iki dirvai įšąlant.
Jeigu sėjama antrojoje balandžio pusėje, sėklas reikia padaiginti. Prieš sėją jos truputį apdžiovinamos, kad neužsikimštų sėjamosios. Apdžiovintos sėklos beicuojamos TMTD (4 g/kg), fentiuramu arba fentiuramu-molibdatu (3 g/kg). Padaigintą sėklą reikia sėti tik į drėgną dirvą, kad normaliai sudygtų. Tokių sėklų mūsų Respublikos dirvose reikia sėti 20 kg/ha. Jeigu sėklos ūkinė vertė mažesnė, jos normą reikia atitinkamai padidinti.
Sėklos norma priklauso ir nuo sėjos schemos. Sėjant 45 cm tarpueiliais ir paliekant tarp sėklų 1 cm atstumą (sėjama punktyrinėmis sėjamosiomis), hektarui apsėti reikėtų 8-11 kg sėklos. Specialių mašinų svogūnams sėti nėra. Svogūnų sėklų maža dygimo energija, todėl giliai pasėtos gali nesudygti. Baigus sėti, dirva suvoluojama, kad sėklos vienodžiau sudygtų. Kai daigai turi 4-5 laiškelius, pasėlys retinamas 3-6 cm atstumu tarp daigų. Išrautų svogūnų ropeles ir laiškus jau galima realizuoti.
Derlius imamas, kai 50% svogūnų laiškų pagula. Tai būna apie rugsėjo vidurį. Svogūnai išdžiovinami ir surūšiuojami į tris rūšis:
- 1) standartinius prekybinius,
- 2) išrankas, tinkančias laiškams auginti šiltadaržiuose,
- 3) sėjinukus svogūnams auginti kitais metais.
Sėjinukų auginimas.
Svogūnų sėjinukais vadinami tais pačiais metais iš tankiai pasėtų sėklų išauginti lazdyno riešutų dydžio svogūnėliai. Jiems tinkamiausios sukultūrintos priesmėlio ir lengvo priemolio dirvos. Parenkama nepiktžolėta dirva, o jei tokios nėra, auginami užimtajame arba juodajame pūdyme. Dirva įdirbama taip, kad būtų puri ir be grumstų. Sėjinukai tręšiami tiktai mineralinėmis trąšomis. Mėšlu galima tręšti tiktai priešsėlį.
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto duomenimis, sėjinukus siūloma tręšti azoto, fosforo ir kalio trąšomis: 60 kg N, 90-135 kg P,05, 120180 kg K,O ị hektarą. Sėjama šalpusniui pražydus. Sėklos norma – apie 100 kg/ha. Sėjama 1,0-1,5 cm gyliu 45 cm tarpueiliais. Jei baigus sėti dirva sausoka, ją reikia suvoluoti.
Tarpueiliai purenami. Sėjinukų derlius imamas, kai dalis laiškų apvysta (antrojoje rugpjūčio pusėje). Labai svarbu laiku nuimti derlių, nes, jei dirva drėgna, apvytę sėjinukų laiškai vėl pradeda atželti. Be to, pavėluotai nuimti sėjinukai blogai laikosi (dygsta). Vidutinis sėjinukų derlius 90-100 cnt/ha.
Svogūnų auginimas iš sėjinukų.
Mūsų Respublikoje svogūnai šiuo būdu gali būti auginami ir dideliuose (30-50 ha) sėjomainos laukuose. Praktika parodė, kad sukultūrintose dirvose jie gerai auga po visų kultūrų. Geriausi tie priešsėliai, kurie palieka purią gausiai įtręštą organinėmis trąšomis ir nepiktžolėtą dirvą, pavyzdžiui, ankstyvieji kopūstai ir ankstyvosios bulvės. Kitos daržovės ir kaupiamieji nuimami vėlai rudenį, dirva būna labai suminta, piktžolėta, todėl svogūnams auginti netinka. Jiems skirtuose plotuose piktžoles geriau pradėti naikinti iš rudens. Jeigu dirva labai puri, prieš sėją suvoluojama, kad sėjinukai neįsiterptų per giliai. Jei svogūnams skirtas plotas nelygus, tai rudenį jį būtinai reikia išlyginti. Labai gerai svogūnai auga juodajame ir užimtajame pūdyme, neblogai – po žieminių javų ir vasarojaus. Į tą pačią dirvą svogūnus galima sėti tik po 4-5 metų. Reikėtų vengti svogūnus auginti po daugiamečių žolių, nes dažnai dirvoje būna prisiveisę grambuolių ir sprakšių lervų. Jos graužia ropeles.
Po įvairių priešsėlių svogūnams dirva įdirbama skirtingai. Po ankstyvųjų kaupiamųjų užtenka ją iš rudens suarti, o pridygus piktžolių, – sukultivuoti. Po vikių ir avižų mišiniu užimto pūdymo arba javų dirvą reikia nuskusti 8-12 cm gyliu, patręšti mėšlu ir suarti. Svogūnams skirtuose plotuose piktžoles geriau pradėti naikinti iš rudens. Pavasarį dirvos kultivuojamos 2-3 kartus, atsižvelgiant į jų drėgnumą, purumą ir grumstuotumą. Jeigu dirva labai puri, prieš sėją privoluojama, kad sėjinukai nepatektų per giliai.
Organinėmis trąšomis geriausia tręšti svogūnų priešsėlius – iki 60 t/ha mėšlo. Jei jie nebuvo tręšti mėšlu arba patręšti negausiai, tai reikia patręšti iš rudens.
Nustatant svogūnų tręšimo mineralinėmis trąšomis normas, reikia žinoti, kiek azoto, fosforo ir kalio yra dirvoje. Nustatyta, kad 100 cnt derliaus išauginti svogūnai sunaudoja 30 kg N, 40 kg K,0 ir 12 kg P,05. Aštrieji svogūnai produkcijos vienetui maisto medžiagų sunaudoja daugiau negu saldieji. Trešimo metais augalai paima 60-70% N, 15-20% P,0., 60-70% K,0. Iš viso jie iš dirvos paima apie 80% N, 40% P, O, ir 80% K,O.
Svogūnų sėjinukai prieš sėją išvalomi, surūšiuojami ir sėjami paprastajai ievai sužaliavus.
Tinkamiausia sėti 12-15 mm skersmens sėjinukus, sveriančius 1,5-2 g. Sėjant 45 cm tarpueiliais ir 4-5 cm atstumu eilutėje, kai sėjinukų vidutinė masė 2,5 g (skersmuo 14-15 mm), hektarui jų reikia apie 1200 kg. Jei sėjinukai sveria vidutiniškai po 1 g, hektarui jų reikia 500 kg. Faktišką sėklos normą reikia padidinti, nes ne visus sėjinukus mašina gerai įterpia. Be to, tikrinant nustatyta, kad tik 30% sėjinukų į dirvą buvo įterpta viršūnėle aukštyn, apie 50% gulėjo šonu, o kiti 20% gulėjo viršūnėle į apačią. Šonu gulintys sėjinukai, nors ir pavėluotai, bet sudygsta, o viršūnėle i apačią gulintys, jei pavasaris sausringas, nesudygsta. Todėl sėklos normą reikia padidinti iki 20%.
Didžiausias derlius nuimamas sėjant 45 cm tarpueiliais, be to, visus tarpueilius galima purenti keletą kartų. Juostomis galima sėti nepiktžolėtose dirvose, nes siauruosius tarpueilius (20 cm) labai atsargiai galima purenti tik kartą.
Pirmą kartą tarpueiliai purenami 3-5 cm gyliu, kitus kartus – iki 6 cm gylio. Per visą vegetaciją tarpueiliai purenami 3-4 kartus. Kai svogūnų laiškai uždengia dalį tarpueilių, pasėlys daugiau nebekultivuojamas. Vartojant herbicidus ir purenant tarpueilius, svogūnų pasėlį reikia dar 2-3 kartus ravėti rankomis ir tikrinti, ar svogūnų laiškai ir ropelės nepažeisti ligų ir kenkėjų.
Svogūnų derlių geriausia nuimti, kai 50-75% laiškų pagula. Lietuvoje tai būna rugpjūčio antrą – rugsėjo pirmą dekadą. Svogūnų brendimui pagerinti dvi savaitės prieš imant derlių pasėlys privoluojamas lengvu mediniu volu (treniruotė).
Mechanizuotas derliaus nuėmimas. Svogūnus galima nuimti specialia sVOgūnų kasamąja LKG-1,4, tam tikslui pritaikytais bulvių nuėmimo kombainais arba pertvarkytomis elevatorinėmis bulvių kasamosiomis.
Džiovinimas.
Neišdžiūvusių svogūnų negalima doroti (valyti, rūšiuoti, nuimti laiškus) bei ilgai laikyti. Prekinių ir sėklinių svogūnų džiovinimo technologija yra vienoda.
Mūsų Respublikoje svogūnus išdžiovinti lauke retai kada pavyksta. Sąvalkose apdžiūvę svogūnai baigiami džiovinti džiovyklose. Norint svogūnus subrandinti ir kuo ilgiau džiovinti lauke, labai svarbu laiku pradėti juos kasti. Patartina nukasti per 10 dienų. Sąvalkose svogūnai laikomi 7-9 dienas, po to surenkami ir vežami į džiovyklą arba sandėlius-džiovyklas. Derlių sudoroti, įskaitant svogūnų kasimo ir džiovinimo sąvalkose laiką, reikėtų per 16-18 dienų.
Svogūnai džiovinami tol, kol išoriniuose lukštuose lieka 17-18% drėgmės.Svogūnams džiovinti reikia daug oro, todėl vėdinant svarbu iki minimumo sumažinti oro nuostolius, atsirandančius dėl ventiliacijos.
Nuo svogūnų nuvalomos žemės, augalų liekanos, pašalinami laiškai ir surūšiuojami svogūnai. Supuvusius, pažeistus svogūnus, grumstus ir akmenis darbininkai išrenka rankomis. Tvarkingi svogūnai pakraunami į sunkvežimį arba į tarą.
Svogūnų laikymas.
Gerai subrendę svogūnai laikant yra gilios ramybės būklėje, bet gyvybiniai procesai juose nenutrūksta. Svogūnų gyvybingumui palaikyti reikalinga energija gaunama skaidant atsargines maisto medžiagas, todėl keičiasi svogūnų maistinė vertė, skonis. Iš laikomų svogūnų išgaruoja vanduo, kartais jie sudygsta, apgenda dėl ligų, todėl pablogėja jų kokybė, sumažėja masė.
Svogūnų išsilaikymas ir nuostolių dydis priklauso nuo gyvybinių procesų intensyvumo. Laikomuose svogūnuose sumažėja sausųjų medžiagų, ypač angliavandenių, todėl čia vyksta ryškiausi pokyčiai: sacharozė skyla į monosacharidus – gliukozę ir fruktozę. Šios eikvojamos kvėpavimui – energijai gauti. Kvėpavimas vyksta lėčiau nei sacharozės skilimas, todėl monosacharidų vis daugėja. Iš viso cukraus nuostoliai svogūnuose nedideli.
* Vitamino C (askorbininės rūgšties) kiekis svogūnuose laikymo pradžioje bveik nesikeičia.
Pavasarį, kai baigiasi svogūnų ramybės laikotarpis ir jie ruošiasi dygti, suaktyvėja vitamino C sintezė, ir jo padaugėja. Mineralinės medžiagos laikomuose svogūnuose beveik nesikeičia. Nedaug sumažėja ir bendrojo azoto. Tačiau baltyminio azoto procentas (bendrajame azote) didėja.
Svogūnų gyvybinių procesų intensyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių, bet labiausiai nuo temperatūros ir drėgmės.
Laikymo temperatūra.
Svogūnai dėl savo morfologinių savybių bei cheminės sudėties yra atsparūs ir šilumai, ir šalčiui (iki tam tikrų ribų). Nuo neigiamų aplinkos veiksnių svogūno gemalą saugo glaudžiai susisluoksniavę sultingi lukštai ir viršutinis sausas, tankus lukštas. Todėl svogūnus galima laikyti tiek šiltai (18-22°C temperatūroje), tiek ir šaltai (-2 – -3°C). Tik šiltai laikomų svogūnų gyvybiniai procesai vyksta intensyviau. Šaltai laikomi svogūnai prieš laiką nesudygsta, be to, slopinama ligų sukėlėjų veikla. Lėtai atšildžius, atsistato jų pradinė struktūra, ir gyvybiniai procesai juose vyksta normaliai.
Svogūnų laikymo temperatūra parenkama atsižvelgiant į svogūnų paskirtį. Prekinius, maistui skirtus svogūnus geriausia laikyti šaltai (-1 – -3°C temperatūroje). Neblogai jie išsilaiko ir truputį aukštesnėje temperatūroje (nuo 0 iki +3°C). Sėjinukams laikyti reikia parinkti tokią temperatūrą, kad nesibaigtų jų jarovizacija, t. y. nesusiformuotų pumpurai, iš kurių, augant svogūnams, išsivysto žiedynai. Įvairių veislių svogūnų jarovizacijai palankiausia temperatūra yra nuo -1 iki +18°C. Todėl sėjinukus galima laikyti įvairiai: ir 18-22°C temperatūroje (sandėliai apšildomi), ir -2°C temperatūroje. Laikant sėjinukus šiltu-šaltu būdu, temperatūra rudenį sandėlyje palaikoma 20-22°C, o prasidėjus nuolatiniams šalčiams, ji greitai (per 1-2 paras) sumažinama iki -2°C ir tokia išlaikoma per žiemą. Pavasarį, likus maždaug 3 savaitėms iki sėjos, sėjinukai pašildomi iki 25-30°C. Po dviejų parų temperatūra pažeminama iki 20-22°C ir tokia laikoma iki sėjos.
Mūsų Respublikoje dauguma sėjinukų laikoma šiltai. Dėl to būna nemaža (kartais net iki 50%), dažniau smulkių, pirmos grupės sėjinukų, nuostolių. Mat mažuose sėjinukuose intensyviau garuoja drėgmė, jie intensyviau kvėpuoja. Iki 1 cm skersmens sėjinukų jarovizacija vyksta labai lėtai, todėl juos galima laikyti +2 – 5°C temperatūroje, kurią Lietuvoje žiemą nesunku palaikyti. Tokioje temperatūroje sulėtėja smulkių sėjinukų gyvybiniai procesai, dėl to būna mažiau laikymo nuostolių. Šis laikymo režimas galimas tada, kai sėjinukai prieš laikant surūšiuojami, atskiriant smulkiają frakciją.
Vegetatyviškai dauginti skirtus svogūnus geriausia laikyti šiltai.
Svogūnų pasodams reikia parinkti tokią laikymo temperatūrą, kad praeitų ropelių jarovizacija, tuomet jie gausiai žydi. Tinkamiausia jiems 1-10°C temperatūra.
Santykinis oro drėgnumas taip pat turi įtakos svogūnų išsilaikymui. Sausas oras, kad ir žema temperatūra, trukdo ligoms plisti, tačiau iš svogūnų išgaruoja daugiau vandens. Sausi ropeles dengiantys lukštai saugo nuo staigaus garavimo, tačiau sausai ir šiltai laikomuose svogūnuose jo labai sumažėja.
Oro drėgnumą reikia derinti su temperatūra.
Laikant šiltai (18-22°C), oras turi būti sausesnis – santykinis drėgnumas 60-70%. Priešingu atveju svogūnuose plinta ligos, jie sudygsta, išleidžia šakneles. Laikant svogūnus šaltai (-1 – -3°C), santykinis oro drėgnumas gali būti didesnis – 80-90%.
Laikomuose svogūnuose neišvengiamai mažėja maisto medžiagų, kurios eikvojamos gamybiniams procesams, be to, iš jų išgaruoja dalis vandens. Dėl šių priežasčių susidarę svogūnų masės nuostoliai vadinami natūraliaisiais. Laikant svogūnus optimaliomis sąlygomis, jie nebūna didesni kaip 8-9%. Tačiau dėl ligų ir sudygus svogūnams, susidaro net 12-18% nuostoliai. Per daug sudygę ir ligoti svogūnai išmetami, todėl realizuoti tinkamų standartinių svogūnų lieka gerokai mažiau.
Laiškų auginimas.
Lauke pavasarį ir vasarą, o žiemą šiltadaržiuose auginami svogūnų laiškai. Šiam tikslui dažniausiai imami daugializdžiai svogūnai, nes jie suformuoja daug laiškų.
Laiškų auginimas šiltadaržiuose.
Jie auginami iš nedidelių (3-6 cm skersmens) ropelių, kurios valgiui nelabai tinka. Geriausiai tinka tie svogūnai, kurie dauginami ropelėmis, o ne sėklomis. Šiltnamiuse svogūnų laiškus galima
pradėti auginti gruodžio mėnesi, inspektuose – vasario pabaigoje, nes jiems reikia mažai šviesos. Sodinant anksti pavasarį, laiškai užauga per 40-50 dienų, vėliau, – per 25-30 dienų. Prieš sodinant svogūnėlių viršūnėles geriau nupjauti ir parą svogūnėlius pamirkyti šiltame vandenyje (+30°C). Tada jie greičiau auga.
Svogūnai laiškams auginti sodinami į inspektus. Auginant šiltnamiuose, jie sodinami į dėžutes arba į papiltą ant stelažo 12-13 cm žemių sluoksnį. Laiškai šiltnamiuose auginami ir hidroponiniu būdu, skaldos terpėje, naudojant maitinamąjį tirpalą. Auginant inspektuose, žemių sluoksnis turi būti ne plonesnis kaip šiltnamyje.
Svogūnai sodinami vienas prie kito ištisiniu būdu, apie 8-10 kg/m’. Juos galima pridengti polietilenine plėvele. Svogūnų ropelės sodinamos anksti pavasarį arba rudenį (rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje), kad iki šalčių spėtų įsišaknyti. Šalčiams prasidėjus, svogūnai pridengiami 6-8 cm storio pūdinio arba mėšlo sluoksniu. Sodinant prieš žiemą, karkasai, kurių galus reikia susmeigti į žemę, pastatomi rudenį, kol dirva neįšalusi, ir anksti pavasarį, sniegui nutirpus, pridengiami plėvele.
Inspektuose pasodintos ropelės gausiai palaistomos, inspektai uždengiami pynėmis. Pastarosios nuo langų nenuimamos, kol laiškai pradeda augti. Vėliau jomis dengiama tik nakčiai.
Laiškai geriausiai auga, kai temperatūra 15-18°C. Laistoma retai, bet gausiai, kad permirktų žemė.
Auginant anksti pavasarį, iš vieno inspekto lango gaunama iki 20 kg, auginant vėliau (balandžio mėnesį), iki 40-45 kg, o šiltnamiuose iš 1 m’, – 15-20 kg laiškų.
