NE GAISRAMS!

Nerastume rudenį ir pavasarį tokio kampelio, kur nesiplaikstytų laužai iš nukritusių lapų, kukurūzų, saulėgrąžų stiebų, sausų daržo atliekų ar piktžolių. Ir uždega juos ne padaužos vaikėzai, o rūpestingi „šeimininkai“. Aš jau nekalbu apie dėl to kylančias nelaimes. Kalbu apie laužų sode ar darže žalą pačiam sodui ir daržui.

Pateisinimai laužams būna patys padoriausi: pasigaminti pelenų, susitvarkyti, sudeginti piktžolių sėklas, kovoti su kenkėjais.

Nesiginčysim, pelenai – labai vertinga trąša. Juose iki 30% kalio, labai reikalingo augalams. Bet taip ir norisi paklausti kalio „gavėjus“: „0 jūs nebandėte padegti šieno kūgį ar tvartą…?“. O tai būtų kalio! Ir žalos ne ką daugiau, negu nuo laužo darže.

Važinėdamas po Ameriką aš nei pavasarį, nei rudenį, nei miestų, nei kaimų vietovėse nemačiau nei vieno laužo. Gaisrus (miestuose) – mačiau. Bet tai nelaimingi atsitikimai, galbūt netgi piktavališki darbai. O štai laužų su gerais ketinimais – nėra! Fermose ir soduose kompostuojamos visos organinės atliekos. Miestuose nukritusius lapus ir vejų žolę surenka į maišus ir sukrauna šalikelėse. Specialios tarnybos išveža juos perdirbimui, po kurio buvę lapai ir žolė grįžta į sodo – daržo prekių parduotuves kaip vertingos (visomis prasmėmis) komposto trąšos. Taip pat šalikelėse po švenčių sukraunamos kalėdinės eglutės, speciali mašina jas surenka ir susmulkina. Smulkintą medžiagą po to nudažo įvairiomis spalvomis ir mulčiuoja gėlynus, vaikų žaidimų aikšteles, tarpus tarp tvartų ir arimų, tarp asfalto ir vejos – ir nėra nei dulkių, nei purvo! Gražu, švaru ir patogu! Amerika turtinga todėl, kad taupi.

Augo augo saulėgrąža ir išaugo, sakykim, kilograminė „galva“ ant penkiakilograminio stiebo. Visa ši biomasė susidarė dirvos, oro ir saulės energijos dėka. Saulės ir oro indėlį biomasės formavime galima įvertinti pažiūrėjus, pavyzdžiui, į daug tonų sveriančius medžius. Augalai daug pasiima iš oro ir saulės. Atrodytų, išlukštenk iš saulėgrąžos visas sėklas, o kas liko – grąžink dirvai. Ir ji taps turtingesnė, daug turtingesnė, nei buvo pavasarį.

Tvirtinimas, kad dirvą praturtina saulėgrąžos, gali pasirodyti keistas. Saulėgrąža įsivaizduojama kaip rimtas ėdrūnas. Ir teisingai. Po saulėrąžų augdami burnočiai, balandos, karpažolės būna žvirbliui iki kelių. Teisybė, kad saulėgrąža daug ima iš dirvos, bet tai tik dalis teisybės. Ji ima daug, bet skolon ir duoda geras palūkanas. O jau mūsų reikalas pasirinkti – būti palūkininkais ar švaistūnais.

Saulėgrąža – tik pavyzdys. Visa tai galima pritaikyti moliūgui, kukurūzui, pupelei ir daugeliui kitų kultūrų. Išimčių nedaug: morkos gali nualinti dirvą (jei derliai kanadietiški), bulvės (jei derliai olandiški), šakninės petražolės, pasodintos anksti rudenį ant palangės.

Bet grįžkim prie saulėgrąžos. Ji užaugo. Ir niekas, išskyrus ją pačią, tiksliai nežino, kiek jai reikėjo azoto, fosforo, kalio, magnio, molibdeno, vario, boro, cinko, kalcio… Bet ji visa tai gavo. Tai neleiskite to, kas užgyventa, vėjais. Grąžinkite dirvai.

Vokiečių biochemikas Justas fon Libichas 1840 m. suformulavo derlingumo dėsnį: kultūros derlingumą lemia komponentas, minimaliai tenkinantis augalo poreikius. Dėsnio prasmę galima paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Sakykime, kažkokios kultūros masės vienetui užauginti reikia 20 g azoto, 5 g fosforo ir 10 g kalio. O augalui prieinama 40 g azoto, 8 g fosforo ir 15 g kalio. Esamoji azoto, fosforo ir kalio poreikių dalis atitinkamai yra: 40/20, 8/5 ir 15/10, t. y. t, 1,6 ir 1,5. Mažiausia dalis – kalio. Būtent jis lemia derlingumą, lygų 1,5 vieneto. Ir pilkite, pavyzdžiui azoto, kiek norite – derlius nepadidės (nebent taps netinkamas dėl nitratų ir azoto pertekliaus dirvoje).

Libicho dėsnis puikus moksliniu požiūriu, bet praktiškai sunkiai pritaikomas: mes tiksliai nežinome, kiek ko reikia konkrečiam augalui ir kiek viso šito yra dirvoje. O jei ir žinotume, vis tiek negalėtume duoti visų elementų reikalingomis proporcijomis ir reikalingų junginių pavidalu. O užaugusioje biomasėje – lapuose, stiebuose, šaknyse – visa tai yra. Na neatsiranda kalis ugnyje! Jis yra ir nesudegusiame stiebe, be to padorioje draugijoje.

Paplitęs įsitikinimas, atseit, kas paimta su derliumi, galima su pertekliumi kompensuoti mėšlu ar kompostu. Bet ne visai taip.

Nesiginčysim, mėšlas – labai vertinga trąša. Bet (kaip čia švelniau pasakius) jis – vis dėlto… šienas minus pienas, grūdai minus kiaušiniai… Mėšlas pakankamai turtingas makroelementais – azotu, fosforu, kaliu. Bet kai kurie mikroelementai (magnis, manganas, varis, cinkas, boras, molibdenas, kobaltas, nikelis ir kt.) gali visiškai pereiti iš pašarų į pieną, mėsą, kiaušinius, kailį… O juk kiekvienas iš jų yra labai reikalingas. Daržininkams pažįstamas vaizdas: aplink komposto krūvą bujoja žaluma, o ant pačios krūvos – skursta. Joje trūksta augalams kažko labai svarbaus.

O dabar apie sodo ir daržo tvarkymo motyvus. Čia jau nelygu, kaip jį suprantame. Prižiūrėtas laukas – kas tai? Plika žemė, kurią plauna lietūs? Ar tai žemė, nubarstyta įvairiomis žolelėmis, šiaudais, stiebais, lapais, užsėta kokia nors dengiančia kultūra, apsaugota nuo išplovimo ir knibždanti sliekais?

„Ugnies užtvaros“ piktžolėms – tai visiškas nesusipratimas. Jeigu piršte pūlinys ar kertame jį kirviu ? Sėklos neapsaugotos nuo aukštų temperatūrų ir žūsta normaliame komposto krūvos karštyje (50–65 C). Tai kam juos deginti, kartu sunaikinant viską, kas gyva ir negyva, tame tarpe dirvos mikroorganizmų kolonijas? Ar žino ,,padegėjai“, kodėl pavasarį žemė žeme kvepia? Dėl aktinomicetų – bakterijų, maisto medžiagas verčiančių augalams prieinamomis formomis! O kuo kvepia išdeginta žemė? Nelaime?

Tiems, kurie ,,ugnimi ir kalaviju“ pakyla kovai prieš kenkėjus, norisi priminti, kad ugnis vienodai pražūtinga visiems vabzdžiams ir kenkėjams, ir plėšrūnams. Tarkime, ugnyje su šimtu kenkėjų žūva vos viena boružių pora. Rajūs šios poros palikuonys per sezoną galėtų suvalgyti tūkstančio kenkėjų palikuonis. Tai už ką kovojote? Už kenkėjų saugumą? Už jų išlaisvinimą nuo priešų?

Na, ir kad taptų visiškai aišku kur veda kova ,,su vėjais“, įsivaizduokime, kad mes nugalėjome ir vabzdžių neliko. Kas tada apdulkins paprikas, pomidorus, obelis, kriaušes? O alkanos lakštingalos ar suoks?

Galiausiai – ekologija. Kalbos apie daržą tai tarsi „aukštoji materija“? Bet juk savo anūkams paliksime uždūmintą aplinką ir nualintas dirvas. Tai gal paprasčiau būtų nedūminti?

Žmonės, pamirškite apie laužus soduose ir daržuose! Nežlugdykite savęs, nedeginkite „blankiojo aukso“ – neįkainojamos biomasės! Neapiplėšinėkite (ir nenaikinkite) anūkų ir proanūkų.

Related Post

  • Article By :