RŪPESTINGAS POŽIŪRIS Į DIRVĄ

Žodžiai apie rūpestingą požiūrį į dirvą skamba nuvalkiotai ir kasdieniškai. O kas prieš? Ir vis dėlto… Mes sudeginam liūto dalį to, kas užaugo dirvoje, nutraukdami gyvybės apykaitą Žemėje. Giliai ariame, ardydami dirvos organizmų – pagrindinių ir vienintelių dirvos architektų gyvenimą. O suarę trypiame tarp augalų ir eilių visą sezoną ir plūkiame dirvą. Štai viso šito daryti nereikia. Su dirva – svarbiausia žemdirbystės priemone, reikia elgtis atsargiai. Kaip su gyvu organizmu – uždaru pykčiui, bet jautriu švelnumui. Nereikia jos nuolat arti, perkasinėti, laikyti pliką ir ją trypti, nuodyti herbicidais, pesticidais, mineralinėmis ,,trąšomis“. Žodį „,trąšos“ parašiau kabutėse todėl, kad mums tik atrodo, jog kažkokia nitroamofoska tręšiame dirvą – iš tikrųjų mes maitiname dumblius vandenyne, o jie atima deguonį iš visos visos aplinkinės gyvybės. Reikia tausoti dirvą, taupant resursus, laiką, jėgas ir sveikatą – jos ir savo.