Pomidorai yra šilumamėgė daržovė. Šaltomis ir lietingomis vasaromis auginant lauke jų vaisiai užauga, tačiau dauguma jų supūva. Pomidorams auginti nepalankių vasarų dažnai pasitaiko. Dėl šios priežasties daugelis gyventojų lauke šių augalų nebeaugina. Auginant pomidorus plėvelės šiltnamiuose įdedama daugiau darbo ir papildomų išlaidų. Tuo tarpu 2014 metų vasara padarė staigmeną – lauke auginami pomidorai derėjo geriau negu plėvelės šiltnamiuose. Pastaruosiuose jiems buvo pernelyg karšta, todėl nemezgė žiedų, silpnai augo užmegzti vaisiai.
Galima daryti išvadą, kad kiekvienais metais dalį pomidorų reikia auginti šiltnamyje, o kitą dalį – lauke. Be to, rūpestingai prižiūrint ir šaltą vasarą lauke galima užauginti normalų pomidorų derlių. Pomidorams auginti parenkama šiltesnė, nuo šiaurės ir rytų vėjų apsaugota vieta. Galima auginti šalia šiltnamio, priekinėje jo pusėje, o iš rytų užuovėją sudaryti iš aukštaūgių daržovių (žirnių. pupų, vijoklinių pupelių). Pomidorai gerai derės priesmėlio ir lengvo priemolio, vandeniui laidžiuose dirvožemiuose. Dirva turi būti puri ir derlinga, tręšiama organinėmis ir mineralinėmis arba kompleksinėmis (turinčiomis mikroelementų) trąšomis. Netinka ta vieta, kur priešsėlis (ir 2-3 metus prieš tai) buvo bulvės, pomidorai, paprika. Yra tyrimo duomenų, kad daržovėms turi įtakos kitų augalų kaimynystė.
Šiuo atžvilgiu pomidorai nėra labai kaprizingi. Jiems “nepatinka” bulvės, pankoliai, agurkai bei saulę užstojantys ir vėją sulaikantys žirniai (išskyrus tuos atvejus, kai reikalinga žirnių užuovėja). Pomidorų kaimynystę mėgsta morkos bei salotos, o ir pomidorams tai neblogos kaimyninės daržovės. Nors pomidorai šalia augančių agurkų nemėgsta, tačiau kaip priešsėlis jiems geriausiai tinka gausiai mėšlu tręšti agurkai bei kopūstai. Neblogai pomidorai dera po svogūnų, žirnių, pupelių, morkų ir burokėliu. Rudenį, jeigu anksti nuimamas priešsėlis (agurkai, svogūnai, žirniai, pupelės), dirva perkasama arba suariama plonu sluoksniu. Vėliau suariama visu gyliu. Po vėlai nuimtų priešsėlių (morkų. burokėlių, kopūstų) dirva suariama iki 25 cm. Anksti pavasarį akėjama arba purenama grėbliu. Pasirodžius piktžolėms, dirvos paviršius purenamas pakartotinai.
Prieš daigų sodinimą dirva supurenama 12-13 cm gyliu. Ne visada pomidorams auginti skirtose dirvose yra tinkamas dirvožemio rūgštingumas. Žinant, kad rūgščioje dirvoje pomidorai blogiau pasisavina maisto medžiagas, o per daug šarminėje augalai silpnai auga, nes blogai vystosi jų šaknys, reikėtų sureguliuoti dirvos rūgštingumą iki optimalaus – pH 6,0 (kalio chlorido ištraukoje) arba 6,8 (vandens ištraukoje).
Dirvos rūgštingumas nustatomas agrocheminėse laboratorijose. Jei pH mažesnis kaip 5,5, būtinai reikia į dirvą berti gesintų kalkių arba statybinės kreidos. Priesmėlio bei lengvo priemolio dirvose į 100 mo plotą išberiama 15 kg, Sunkesnėse – net iki 30 kg gesintų kalkių. Kreidos poveikis silpnesnis negu kalkių miltelių, todėl jos reikia daugiau. Dirva kalkinama tiktai rudenį, o organinės trąšos (mėšlas, kompostas) įterpiamos pavasarį. Negalima tuo pačiu laiku barstyti kalkių arba kreidos ir įterpti mėšlo, nes sunaikinamas mėšle esantis azotas. Didelį dirvos rūgštingumą gerai neutralizuoja ir medžio pelenai. Sumaišius juos su mėšlu arba azoto trąšomis nebūna neigiamo poveikio, todėl galima barstyti netgi pavasarį. Jei dirvos reakcija pernelyg šarminė, reikia įterpti rūgščių kraikinių durpių.
Durpės ne tik padidins dirvos rūgštingumą, bet ir pagerins dirvožemio struktūrą – pagerės dirvos purumas, aeracija, o tai pomidorams labai svarbu. Pomidorams vertingiausios yra organinės trąšos – mėšlas bei kompostas. Jose yra ne tik pagrindinių makroelementų (azoto, fosforo, kalio, kalcio, magnio), bet ir daug mikroelementų. Įterpus organinių trąšų, pagerėja dirvožemio struktūra, susidaro geresnės drėgmės, oro ir temperatūros sąlygos. Kompostą galima pasigaminti iš nušienautos žolės, nesubrandinusių sėklų piktžolių, įvairių augalų atliekų (išskyrus bulvienojus ir pomidorus), medžių lapų. Visos atliekos sluoksniuojamos, užpilama 10-30 cm daržo žemės arba durpių. Kiekvienas sluoksnis apibarstomas kalkėmis arba kreida. į l mo kompostuojamų medžiagų įmaišoma 1 kg šviežiai gesintų kalkių arba 3-4 kg kreidos.
Komposto krūva sulaistoma vandeniu, o kad neišdžiūtų, apdengiama sena sintetine plėvele. Kad geriau prieitų oras ir vyktų organinių medžiagų mineralizacija, komposto krūva kelis kartus perkasama. Po metų toks kompostas jau tinka pomidorams tręšti. Mėšlu arba kompostu geriausia tręšti prieš rudeninį arimą (600800 kg/100 m2). Jeigu priešsėlis buvo gausiai tręštas mėšlu, pomidorai nebetręšiami. Fosforo ir kalio trąšos išbarstomos prieš rudeninį arimą arba anksti pavasarį, o azoto trąšų pusė normos išberiama prieš pomidorų sodinimą, kita pusė – papildomo tręšimo metu. Pomidorus auginant lauke, kad būtų kuo mažiau išlaidų, tręšiama pigesnėmis vienanarėmis trąšomis, pavyzdžiui, amonio salietra, dvigubu superfosfatu ir kalio chloridu. Vidutiniškai 100 mo pomidorų plotui išberiama 4, 1 kg amonio salietros, 3,2 kg dvigubo superfosfato (paprasto du kartus daugiau) ir 2,7 kg kalio chlorido. Jeigu auginama be mėšlo arba be komposto, reikia brangesnių kompleksinių trąšų. Jų pranašumas tas, kad, be pagrindinių maisto elementų (azoto, fosforo ir kalio), kaip ir mėšle, yra pomidorams reikalingų mikroelementų. Be to, tręšiant kompleksinėmis trąšomis, dirva neužkrečiama piktžolėmis. Iš kompleksinių trąšų pomidorams dažniausiai naudojamos “Vasara-2”, “Horti-1”, “Horti-2”, “Horti3”, “Hydro 1 1-1 1-22”. Papildomai tręšti gerai tinka “Vasara-1″. Parduotuvėse kaskart pasirodo naujų trąšų. Jų savybės ir naudojimo norma būna parašyta ant pakuotės.
[the_ad id=”2062″]
