Tai vienmetis ankštinių šeimos augalas. Ant šaknų yra gumbelių, kuriuose būna oro azotą įsisavinančių bakterijų. Stiebas – stačias, tvirtas, aiškiai briaunotas, šakotas, 30-50 cm aukščio. Lapai ilgakočiai, sudėtiniai, dažniausiai triskilčiai, prie pagrindo turi siaurus prielapius. Bręstant sėkloms, daugumos sojos veislių lapai pagelsta ir nukrinta, palieka tik stiebas su ankštimis.
Žiedai apsivaisina savo žiedadulkėmis.
Vaisiaus ankštyje būna 1-4 sėklos. Didžiuliai sojos plotai Kinijoje, Indijoje, Korėjoje, Japonijoje ir kt. Rusijoje soja daugiausia auginama Tolimuosiuose Rytuose, kiek mažiau Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze ir Gruzijoje. Lietuvoje soją augina savo daržuose mėgėjai. Parinkus geras veisles ir pritaikius tinkamą agrotechniką, galima gauti gerus sojos grūdų derlius. Sojos sėklose yra 24-43% baltymų, 13-32% riebalų, vitaminų B, E. Taigi soja maistinga, dėl didelio baltymų kiekio gali visiškai atstoti mėsą.
Maistui naudojamos nesubrendusios ir subrendusios virtos bei skrudintos sojos sėklos, žalios 
ankštys, daigai, miltai, pienas. Iš jų gaminami įvairūs patiekalai: sriubos, apkepai, salotos, maltiniai ir kiti maistingi lengvai virškinami valgiai. Kai kuriose šalyse į duonos miltus primaišoma sojos miltų.
Sojos šaknų sistema stipri, ji gerai auga puveningoje ir pakankamai drėgnoje dirvoje. Kadangi soja šiltų kraštų augalas, tai ją reikia sėti tiktai ievai sužydėjus. Sėjama į 5 cm gylio griovelius, paliekant 4-7 cm atstumą tarp grūdų ir 45 cm atstumą tarp eilučių. Daigams pasirodžius, purenami tarpueiliai ir naikinamos piktžolės. Sausros metu naudinga palaistyti.
Derlius nuimamas, kai lapai nudžiūvę, o apatinės ankštys visiškai prinokusios. Nuimtus augalus rekomenduotina surišti į pundelius ir gerai išdžiovinti.
