Dar prieš mūsų erą graikai, romėnai ir egiptiečiai laukinę cikoriją (paprastają trūkažolę) žinojo kaip vaistinį augalą.
Salotinė cikorija – dvimetis astrinių (Asteraceae) šeimos augalas.
Pirmaisiais metais susidaro plunksniškai skiautėtų lapų skrotelė ir verpstiškas šakniavaisis, iš kurio kitais metais išauga 125-150 cm stiebas. Iš sėklų per vasarą išaugę šakniavaisiai žiemą sodinami į atitinkamą terpę, ir iš jų išauga etiliuoti (balti) lapai, vadinami salotinių cikorijų gūželėmis, kurios ir vartojamos maistui.
Sėklos 2-3 mm ilgio, plikos, rudos. Tūkstančio sėklų masė 0,88-1,97 g. Viename grame jų būna 600-750. Sėklų daigumas 34-96%. Jos išbūna daigios 4-5 metus. Pradeda žydėti liepos-rugpjūčio mėn. ir žydi iki šalnų.
Salotinės cikorijos pagal želdinimo laiką skirstomos į ankstyvąsias (gūželės pradedamos želdinti rugsėjo mėnesi), vidutinio ankstyvumo (želdinamos nuo lapkričio mėnesio) ir vėlyvosios (želdinamos kovo-gegužės mėnesiais).
Dirvos dirbimas ir tręšimas.
Salotines cikorijas geriausia auginti vidutinio sunkumo arba lengvesnėse dirvose. Sunkiose dirvose sudėtingiau rudenį nukasti šakniavaisius. Geriausi priešsėliai yra mėšlu patręšti vikių ir avižų mišiniai bei kukurūzai. Iš rudens dirva giliai suariama. Pavasarį pradžiūvusi dirva kultivuojama ir akėjama. Prieš sėją dar kartą kultivuojama, patartina privoluoti. Po to tuoj pat sėjama.
Salotinėms cikorijoms geriau tinka dirvos, kuriose nemaža fosforo ir kalio. Dėl azoto pertekliaus šakniavaisiai vėliau subręsta, mažėja jų atsparumas ligoms. Iš pertręštų azotu šakniavaisių išauga purios ir blogesnės kokybės gūželės. Lietuvoje rekomenduotina dirvą tręšti 90 kg N, 60 kg P, O, ir 180 kg K,O hektarui.
Sėja.
Salotinės cikorijos sėjamos paprastajai ievai pražydus (gegužės 620 d.). Sėjama plačiaeiliu būdu, 45-60 cm tarpueiliais, arba juostiniu būdu, paliekant tarp juostų 45-60 cm atstumą, o juostoje – sėjant kelias eilutes siaurais tarpueiliais. Plačiaeilė sėja patogesnė, nes galima įdirbti tarpueilius, lengviau imti derlių mašinomis. Sėjant juostiniu būdu, mechanizuotai galima įdirbti tik plačiuosius tarpueilius, o siauruosius reikia ravėti rankomis. Sėjant juostomis (60+10 cm), standartinių šakniavaisių prikasama 16% daugiau negu auginant plačiaeiliu būdu (45 cm tarpueiliais).
Sėjama daržovių sėjamąja SKOSS-2,8, sumontuota ant savaeigės važiuoklės T-16. Sėklos norma – 3 kg/ha.
Pasėlio priežiūra.
Po stipraus lietaus dirvos paviršiuje susidariusi plutelė supurenama lengvosiomis akėčiomis. Jauni daigai silpni, juos lengvai gožia piktžolės.
Cikorija retinama, kai daigai išleidžia 2-3 tikruosius lapelius, 6-8 cm atstumu. Didžiausias derlius nuimamas, kai viename tiesiniame metre paliekama 15 augalų. Vėliau augalai greit auga, ir jų lapai uždengia tarpueilius, todėl pasėlio ravėti nebereikia.
Derliaus nuėmimas.
Salotinės cikorijos kasamos spalio-lapkričio mėnesiais. Šakniavaisiai iš dirvos iškeliami cukrinių runkelių rautuvu ar plūgu be verstuvo.
Salotinių cikorijų lapai pjaunami paliekant 1-2 cm lapkočius, kad nebūtų pažeistas viršutinis pumpuras.
Šakniavaisiai surūšiuojami: atskiriami pažeisti ligų ir kenkėjų, taip pat mechaniškai sužaloti. Kaip netinkami želdinti, atrenkami ir smulkesni negu 3 cm bei stambesni negu 5 cm skersmens šakniavaisiai.
Cikorijų šakniavaisius iki atželdinimo galima laikyti šaldytuvuose, sandėliuose, kaupuose. Želdinti skirtus šakniavaisius rekomenduotina laikyti 0-2 C temperatūroje, 90-95% santykinio drėgnumo patalpose. Šiluma cikorijų šakniavaisiams kenkia labiau negu šaltis.
Paprasčiausia cikorijos šakniavaisius laikyti kaupuose. Jiems parenkama pakilesnė, šiek tiek nuolaidi vieta, kad nutekėtų paviršinis vanduo.
Gūželių želdinimas.
Praėjus ramybės periodui (3-4 savaitėms šaknis iškasus), pradedama želdinti gūželes. Jos želdinamos nuo rugsėjo iki gegužės mėnesio. Prieš želdinant šakniavaisiai dvi tris savaites palaikomi žemesnėje temperatūroje – iki +4°C. Tikslingiausia želdinti periodiškai, kad visą laiką turėtume šviežių gūželių, t. y. kas savaitę arba kas dvi.
Gūželės želdinamos keliais būdais. Šakniavaisiai sodinami į įvairius žemių mišinius, durpes, polistirolą arba sustatomi į indus, iki pusės pripiltus vandens. Seniausias gūželių želdinimo būdas yra šakniavaisius sodinti į įvairius žemių mišinius. Prieš sodinant rekomenduotina visus šakniavaisius patrumpinti iki 15 cm, kad pasodintų visų viršūnės būtų vienodame aukštyje.
Kad gerai susiformuotų baltos gūželės, šakniavaisiai užpilami 20-25 cm durpių sluoksniu. Augalai suželia per 4-6 savaites.
Želdinimo pradžioje 10-15 dienų palaikoma 10-14°C terpės temperatūra, po to pakeliama iki 18-20°C. Pasodinti šakniavaisiai gerai palaistomi. Terpės drėgnumas turi būti 90-95%. Tręšti nereikia, nes gūželės auga iš šakniavaisiuose sukauptų maisto medžiagų. Želdinant salotines cikorijas uždarose patalpose (šiltnamiuose, specialiose želdyklose) žemių mišinyje ar durpėse, patogiausia gruntą šildyti elektra.
Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje gūželės želdinamos ne žemėje, bet vandenyyje arba hidroponiniame tirpale. Vienas paprasčiausių būdų – jas želdinti plastmasinėse dėžutėse.
Vienodo ilgio šakniavaisiai į dėžutes sustatomi vertikaliai (per ilgi sutrumpinami aštriu peiliu). Į dėžutes iki pusės šakniavaisio įpilama kambario temperatūros vandens. Dėžutės statomos 4-5 aukštais ant lentynų. Gūželės želdinamos visai tamsioje patalpoje.
Želdinimo pradžioje patalpoje palaikoma 10-12°C temperatūra, po 10 dienų ji laipsniškai keliama iki 16-20°C. Patalpa turi būti gerai vėdinama, bet drėgna (santykinis oro drėgnumas iki 95%), nes sausoje išauga blogesnės kokybės gūželės.
Salotinės cikorijos šakniavaisiai želdinami ir cirkuliuojančiame vandenyje, kurio temperatūra 2°C aukštesnė negu patalpos.
Gūželės užauga per 3-4 savaites. Ilgiau želdinti neverta, nes blogėja jų kokybė.
