Jie kilę iš Rytų Europos ir Vakarų Azijos. Auginami visoje Europoje. Tai daugiamečiai
kryžmažiedžių, arba bastutinių (Cruciferae, Brassicaceae), šeimos augalai. Žiedstiebiai (1-1,5 m) susiformuoja antraisiais metais ir vėliau. Žydi vidurvasarį. Žiedai smulkūs, balti. Sėklos mūsų sąlygomis beveik nesusiformuoja ir nesubręsta, todėl krienai dauginami šaknų auginiais. Šaknų sistema liemeninė šakotinė. Kai kurios šaknys įsiskverbia į dirvą 1,5-3 m ir dar giliau. Šakniastiebių paviršius gelsvai rusvas, baltas. Ant šakniastiebių yra daug miegančiųjų pumpurų, iš kurių palankiomis sąlygomis gali išaugti naujos šaknys ir lapai. Lapų skrotelė didelė, apatiniai lapai su lapkočiais, pailgi (40-50 cm ilgio), viduriniai – plunksniški, suskaldyti, viršutiniai – linijiški, bekočiai.
Krienų šakniastiebiai dėl aštraus skonio vartojami mėsos, žuvies, kiaušinių, daržovių valgiams ir padažams paskaninti. Jų lapų ir šakniastiebių dedama į konservuojamus agurkus, pomidorus ir kitas daržoves.
Šviežių krienų šakniastiebiuose yra gana daug baltymų, angliavandenių, mineralinių medžiagų. Aštrus specifinis kvapas ir skonis priklauso nuo gliukozido sinigrino, kurio yra 50-215 mg. Krienuose yra ir fitoncidinių medžiagų.
Šilumos krienams nelabai tereikia: pradeda augti, kai dirva bent kiek įšyla (išeina pašalas), ir auga iki vėlyvo rudens. Žemai temperatūrai jie atsparūs (ištveria iki 45°C šalčio).
Krienų veislių nedaug.
Dirvos dirbimas ir tręšimas. Krienai gerai auga puriose, giliai įdirbtose, humusingose 
priesmėlio arba lengvo priemolio dirvose. Sunkios dirvos jiems netinka, nes šaknys užauga labai išsišakojusios, kietos, labai aštraus skonio. Smėlynai taip pat netinka, nes juose dažniausiai trūksta drėgmės, gaunamas mažas šaknų derlius, o šaknys neturi krienams būdingo skonio.
Tinkamiausi priešsėliai: bulvės, agurkai, šakniavaisinės daržovės. Jei įmanoma, geriau krienams skirti į daržovių sėjomainą neįeinančią dirvą, nes kartais dėl sausros ar kitų priežasčių krienų šaknys iki standartinio dydžio užauga tik antraisiais metais. Gerai įdirbtoje, derlingoje dirvoje krienai užauga per vienerius metus. u Krienams skirta dirva rudenį giliai ariama (plūgu su armens gilintuvu). Nehumusingas dirvas reikia tręšti ir organinėmis trąšomis (60-80 t/ha). Humusingos dirvos tręšiamos tik mineralinėmis trąšomis: 120-140 kg/ha P,0, ir 160240 kg/ha K,0. Fosforo ir kalio trąšos išberiamos rudenį, prieš giliai ariant. Pavasarį, kai tik galima ruošti dirvą, išberiamos azoto trąšos (100-150 kg/ha N), dirva kultivuojama ir akėjama, labai supuolusi negiliai perariama.
Auginių ruošimas. Krienų derlius ir jo kokybė priklauso nuo sodinimui skirtų šaknelių-auginių paruošimo. Sodinamos vienmetės 0,8-1,2 cm storio šaknelės, nupjautos nuo maistui tinkamų šaknų. Pirmiausia jos surūšiuojamos pagal storį. Jei krienus numatoma auginti priesmėlyje, šaknelės pjaustomos 22-25 cm ilgio, jei bus auginamos kiek sunkesnėje dirvoje, – 15-20 cm ilgio dalimis. Žiūrint kokio ilgio, iš vienos šaknelės paruošiami 1-3 sodinti tinkami auginiai. Kad sodinant būtų aišku, kur yra viršūnė, pjaustant šakneles, viršūnę patartina nupjauti lygiai (statmenai), o apatinį galą – įkypai. Krienų šaknys išaugs lygios (mažiau šakotos) šaknelių viduryje esančius pumpurus nutrynus šiurkščia medžiaga (viršūnėje paliekami nenutrinti pumpurai 1-1,5 cm ilgio šaknelės atkarpoje, šaknelės gale – 2-3 cm ilgio). Sodinti paruoštos krienų šaknelės sudedamos į ryšulėlius (nesumaišant viršūnių), surišamos ir laikomos sandėlyje rietuvėse arba kaupuose bei tranšėjose, susluoksniuotos su smėliu. Šį darbą geriausia atlikti antroje žiemos pusėje. Hektarui apsodinti reikia 35 700-55 000 (8001000 kg) auginių. | Sodinimas. Krienai sodinami ankstyvajam šalpusniui pražydus. Sodinama 60-70 cm tarpueiliais, o eilėje tarp augalų paliekami 30-40 cm tarpai. Krienai sodinami į kultivatoriumi padarytas vagutes. Vagučių dugne auginiai išdėstomi horizontaliai, viršūnėlėmis į vieną pusę. Kartais vagutėse viršūnės pakeliamos po jomis pažeriant nuo vagutės šonų žemių, arba auginių galai (iš kurių turi formuotis šaknys) koja įspaudžiami į dirvą. Auginiai apkaupiami tais pačiais kultivatoriais. Ant jų viršūnėlių užžeriamas 3-5 cm žemių sluoksnis. Tokiu būdu hektaras krienais apsodinamas per 17-20 dienų.
Auginiai išdėstomi ir ant plūgu išverstų vagų šono, o darant naują vaga, apžeriami žeme. Tačiau minėti sodinimo būdai yra nespartūs. Sparčiau auginiai sodinami tam tikslui pritaikyta bulviasode arba daigų sodinamosiomis, pavyzdžiui, daigasode. Ruošiant šią sodinamąją, reikia nuimti daigų apspaudžiamuosius volelius ir vietoj jų primontuoti nuo bulviasodės nuimtus užžėrimo diskus.
* Priežiūra. Kol krienai suželia, piktžolės naikinamos akėjant tinklinėmis akėčiomis arba rotacinėmis akėtėlėmis. Sužėlusių krienų tarpueiliai purenami kultivatoriumi 6-8 cm gyliu. Kai lapai užauga 15-20 cm ilgio, krienai kaupiami 1012 cm gyliu. Nors stipri krienų lapija stelbia piktžoles, per vegetaciją juos reikia ravėti 1-2 kartus. Krienai mėgsta drėgmę. Trūkstant drėgmės vegetacijos pradžioje, kai stipriai auga lapija, krienai laistomi; liejimo norma – 200-300 m/ha.
Kad maistui auginamos šaknys neturėtų po keletą lapų skrotelių, vasaros pradžioje dalis lapų skrotelių (su viršūnėmis) išpjaunama, paliekant ant vieno augalo ne daugiau kaip 1-2 skroteles. Antramečių krienų susiformavę žiedstiebiai irgi išpjaunami, nes, jiems augant, blogėja šaknų kokybė.
Derliaus nuėmimas. Rudenį krienų derlius imamas vėliausiai – nuėmus kitas daržoves. Lapai nupjaunami pjaunamąja-smulkintuvu.
Jei krienų šaknis numatoma rūšiuoti vėliau, nerūšiuotos šaknys sandėliuose sudedamos į rietuves arba laikomos kaupuose. Kad šaknys neapdžiūtų ir nepablogėtų jų kokybė, laikinai, iki rūšiuojant, laikomos šaknys susluoksniuojamos su smėliu.
Gerai įdirbtoje ir patręštoje dirvoje iš hektaro krienų prikasama 6-8 t maistui tinkamų šaknų ir 3-4 t sodinti tinkamų šaknų.
Nukasus krienus, dirvoje lieka daug smulkių šaknelių, todėl pavasarį ją reikia kelis kartus kultivuoti. Po krienų auginamos vienmetės žolės, galima auginti kukurūzus.
