Tai stovinčių vandenų – pelkių, tvenkinių, kūdrų mikroorganizmų, žolių, žuvų liekanos, nugrimzdusios į dugną. Jos kaupiasi kasmet, sudaro sluoksnius ir tūkstančius metų formuojasi dumblas – sapropelis. Per 1 metus jo susikaupia tik 1 mm. Si masė nepūva, nerūgsta ir per ilgus metus tampa labai vertinga. Savo savybėmis prilygsta ženšeniui. Viršutinis, jauniausias sapropelio sluoksnis panašus į drebučius, o esantys giliau, senesni yra gelsvos, rusvos, pilkos spalvos, atrodo kaip sviestas. Tai ekologiška, labai efektyvi trąša, kuri sudaro sąlygas gamintis biohumusui. Sapropelyje yra daug maisto medžiagų, vitaminų, turi gydomųjų savybių. Pirmosios istorinės žinios apie sapropelį aprašytos II-III a. pr. m. e. Kasmet patvindamas Nilas į savo pakrantes išnešdavo 40 mln. tonų dumblo, patręšdavo didelius žemės plotus. Egipto žyniai tiksliai apskaičiuodavo, kada baigsis Nilo potvynis, kada bus galima pradėti dirbti žemę. Egiptiečiai ir dabar savo žemės ūkio neįsivaizduoja be Nilo.
Latvių mokslininkai A. Skromenis ir P. Anspok daugiau nei 30 metų tyrinėjo sapropelį ir nustatė, kad jame esančios bioaktyviosios medžiagos aktyvina vaismedžius, skatina ankstesnį žydėjimą, vaisių vystymąsi, derėjimą. Klaipėdos rajone Kapstato ežere esantis dumblas tinka augalams, gyvuliams ir žmonėms gydyti. Tai profilaktinė ir kosmetinė gydomoji priemonė. Šis dumblas ne tik gausina derlių, bet ir saugo jį nuo kenkėjų, gerina sėklų kokybę, skatina augti daigus. Jo vanduo naikina blogus kvapus patalpose. Trakų Vokės agronomas, patrešęs sapropeliu (100 t/ha) auginamas tulpes, iškasė dvigubai daugiau jų svogūnėlių. Tręšiant sapropeliu rožių krūmus, jų žiedai buvo stambesni, sodresnės spalvos, žalesni lapai. Sapropelyje yra: 30-90 proc. organinių medžiagų, 2-5 proc. azoto, 0,1-0,6 proc. fosforo, kalio, 5-6 proc. kalcio karbonato, sieros, geležies, vertingų amino rūgščių, koloidų, humuso rūgščių, angliavandenių, fermentų, vitaminų A, B, B, B, D, mikroelementų (bromo, kobalto, molibdeno, cinko, vario), reikalingų augalų mitybai. Iškastas dumblas labai sunkiai džiūsta. Išdžiūsta tik paviršius, giliau jis lieka nepakitęs. Išdžiūvęs iki 35-40 proc. drėgmės, sapropelis tampa kietas kaip akmuo, atsparus vandeniui. Bet paveikti žiemos šalčių sudžiūvę gabalai subyra, tampa purūs, greitai išdžiūsta. Dirvoje sapropelis lėtai mineralizuojasi, maistines medžiagas atiduoda palaipsniui. Tręšimas sapropeliu priklauso nuo jo cheminės sudėties ir drėgmės, 1 arui vidutiniškai reikia apie 2 tonų. Jis paskleidžiamas 2-3 cm sluoksniu. Iš sapropelio, kuriam yra apie 1 000 metų, gaminamos trąšos „Vitaplast“. Tai ekologiškai švarios trąšos gaminant derlingą substratą ir gydomąsias priemones. Sapropeliu neįmanoma pertręšti dirvos (iki 2 metų). Jis neturi nitratų, druskų, sunkiųjų metalų, piktžolių sėklų, naikina kenkėjus, turi antibiotinių savybių. Tai ypač vertinga trąša, deja, dar per mažai pas mus naudojama.
Jūrų žolės. Audros metu į Baltijos pajūrį išmetama daug jūrų žolių. Jose yra daug kalio bei kitų augalams reikalingų medžiagų. Jūrų žolės greitai supūva, todėl jas šlapias reikia paskleisti dirvoje ir apkasti, arba kompostuoti. Net ir nesupuvęs toks kompostas tinkamas trąšoms. Jūros žolių įterpiama 5-7 kg/kv. m. Baltijos pajūrio žvejai nuo seno jomis tręšia savo smėlingas dirvas (taip pat ir menkavertėmis žuvimis).
Fekalijos. Jose yra 0,2-0,5 proc. fosforo, 0,1-0,3 proc. kalio, 0,5-0,9 proc. azoto. Tai gera trąša, bet ja tręšti darž
oves uždrausta dėl kirmėlių (helmintų) kiaušinėlių. Tačiau galima tręšti vaismedžius, pašarinius augalus, grūdines kultū ras. Jose yra daug amoniako, kuris greitai išgaruoja. Fekalijas reikėtų pilti pasluoksniui į kompostą. Po 3-4 metų jame žūsta helmintų kiaušinėliai, piktžolių sėklos, žalingos bakterijos ir kompostu galima tręšti visus augalus.
Durpės. Tai mažai ar visiškai nesusiskaidžiusios (nemineralizuotos) augalų, medžių liekanos, paveiktos didelės drėgmės ir mažo oro kiekio. Aukštapelkių durpių pH yra 3-4, o žemapelkių pH 4-7. Trąšoms gaminti geriau naudoti žemapelkių durpes, silpnai rūgščias ar neutralios reakcijos. Tik iškastos durpės supilamos į krūvas ir dažnai perkasamos. Durpės prasivėdina, iš jų pasišalina augalams nuodingi junginiai. Taip paruoštos durpės yra labai gera trąša, nes dirvoje lėtai pūdamos palaipsniui atiduoda azotą, kitas maisto medžiagas, ir daržovėms jų pakanka ilgesnį laiką. Durpes galima kompostuoti, tik į jas reikia pridėti kalkių, panaikinančių rūgščią reakciją ir pagreitinančių organinių medžiagų skaidimąsi. Į kompostą tinka pridėti mėšlų ir jį sulaistyti srutomis. Kelis kartus perkastas toks kompostas po pusės metų tinkamas tręšti. Aukštapelkių durpės tinkamos kraikui, kur jos, susimaišiusios su mėšlais ir gyvulių šlapimu, neutralizuojasi. Lengvose ir nualintose dirvose apariama 80-100 t/ha. Juo labiau durpės susiskaidžiusios, tuo jos yra naudingesnės. Susiskaidymo laipsnį paprasta patikrinti: sauja durpių perbraukti per baltą popieriaus lapą. Jei pėdsakas yra rudas arba tamsiai rudas – 50 proc. durpių yra susiskaidę, jomis jau galima tręšti dirvą. Tik ką iškastų durpių negalima įterpti į dirvą.
Suodžiai. Suodžiai susikaupia kaminuose. Tai ne visiškai sudegusių malkų liekanos. Juose yra 90-95 proc. anglių, 0,2-0,5 proc. vandenilio, nedaug sieros, absorbuoto deguonies. Naudos jie turi nedaug, bet yra tinkami suberti į kompostą.
Medžių pjuvenos. Įterpus pjuvenų į dirvą, ji tampa puresnė, pralaidesnė vandeniui ir orui. Jos yra rūgščios (pH 3-4), todėl prieš pilant į dirvą reikia neutralizuoti: į kibirą pjuvenų įdėti 120-150 g maltos kreidos arba gesintų kalkių, sulaistyti srutomis ir 2-3 metus pūdyti. Į kompostą nedėti, nes pjuvenos naikina azotą ir mažina komposto vertę. Į dirvą nurūgštintų pjuvenų pilama 2-3 kibirai į1 kv. m. Geresnės yra lapuočių medžių, ypač beržų, pjuvenos.
Kaulamilčiai. Tai ne tik trąšos, bet ir kalkinimo medžiaga. Sumalti gyvulių kaulai turi 245 g kalcio, 118 g fosforo, 2,4 g kalio, 2,1 g natrio, 0,5 g magnio, nedaug vario, geležies, cinko, kobalto ir kt. medžiagų (1 kg). Iš kaulamilčių, skirtų trąšai, pašalinami riebalai ir klijai. 1 kv. m. dirvos reikia 6-8 kg kaulamilčių. Tinka sudeginti ir susmulkinti kaulai.
Kraujamilčiai. Tai perdirbtas gyvulių kraujo produktas, naudojamas gyvuliams, paukščiams šerti, o sugedęs – trąšoms. Jame yra 9 proc. vandens, 3 proc. riebalų, 6 proc. pelenų, 81 proc. proteino. Galima naudoti ir neperdirbtą, dėti į kompostą. Tik reikia sužinoti, ar jame nėra NaCl – druskos, kuria barstomos nedidelių skerdyklų grindys, ant kurių ir būna daugiausia kraujo. Toks druskingas kraujas trąšai netinka.
Medžių žievė. Ši trąša jau seniai naudojama užsienyje. Žievė purena dirvą, pūdama išskiria daug naudingų medžiagų, reikalingų augalams. Žievę geriausiai susmulkinti, kadangi ji ilgai pūva, ir dėti į kompostą.
Bakterinės trąšos. Turi naudingų bakterijų: nitragino, azotigeno (azoto bakterino). Jų dauginimasis augalams suteikia daug naudos.
Uolų miltai. Naudojami alpinariumų žemei pagerinti, nes turi reikalingų medžiagų alpinariumų augalams.
Buitinės atliekos. Tai naudoti kavos, arbatos tirščiai, įvairūs lukštai. Trijų asmenų šeima, kurioje per savaitę kiekvienas narių suvalgo po 2-4 kiaušinius, gali surinkti per 1 metus 3-6 kg lukštų: vienas lukštas sveria apie 10 g, juose yra 94 proc. kalcio, 1,3 mg kalio, 1,7 mg fosfatų, 3 proc. organinių medžiagų. Lukštai mažina dirvos rūgštingumą, kalkina dirvą, yra gera trąša. Į dirvą geriau berti sumaltus lukštus, nes jie ilgai, kelis metus skaidosi. Kavos, arbatos tirščiuose yra visos reikalingos medžiagos augalams. Jais užtenka patręšti 1-2 kartus. Vienam augalui reikia 1 šaukšto tirščių. Jie įterpiami 2-3 cm gyliu apie augalą. Salta kava ar arbata galima palaistyti kambarines gėles. Tinka ir svogūnų, česnakų lukštai.
Cemento dulkės. Dulkės – cemento gamybos atliekos. Tai kalio trąšos, kuriose nėra augalams kenksmingo chloro. Patariama jų pilti į rūgščią dirvą, tręšti augalus, kurie jautrūs chlorui. Cemento dulkes galima lygiomis dalimis maišyti su durpėmis.
Išvados
Visos paminėtos 15 ekologinių trąšų yra vertingos, daugelis jų vertingesnės už mineralines, nes neturi chloro, kenksmingų medžiagų, nerūgština dirvos. Dalį iš jų galima pasigaminti savo sodyboje. Senoliai žemę pataria tręšti pučiant pietų vėjui – bus mažiau piktžolių. Tinka tręšti, kai mėnulis yra Šaulio, Žuvų zodiako ženkluose, o netinka Liūto, Dvynių, Mergelės ženklų padėtis.
